Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2021 m. liepos 8 d. nutartyje[1] pasisakė dėl viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantiems statybos sektoriaus dalyviams aktualių tiesioginio atsiskaitymo susitarimų vertinimo.
Tiesioginiais susitarimais perkančioji organizacija, rangovas ir subrangovas paprastai susitaria dėl to, kad perkančioji organizacija už subrangovo atliktus darbus sumokės jam, o ne rangovui. Tokie susitarimai yra išimtis iš bendrosios taisyklės, pagal kurią užsakovas ir subrangovas teisės vienas kitam reikšti piniginių reikalavimų neturi[2].
Primintina, kad pareiga perkančiosioms organizacijoms pirkimo sąlygose nustatyti tiesioginio atsiskaitymo galimybę yra įtvirtinta Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) nuostatomis[3].
Byloje nagrinėta situacija, kai bankrutuojant viešojo pirkimo būdu sudarytos rangos darbų sutarties šaliai (rangovui) vienas iš subrangovų pareikalavo perkančiosios organizacijos (užsakovo) tiesiogiai atsiskaityti už jo atliktus darbus jo, perkančiosios organizacijos ir rangovo dar iki rangovo bankroto sudarytų trišalių susitarimų dėl tiesioginio atsiskaitymo už subrangovo atliktus darbus pagrindu.
Bylos nagrinėjimo metu jau bankrutuojantis rangovas su tokiu subrangovo reiškiamu reikalavimu nesutiko ir pareiškė savarankišką reikalavimą įsiskolinimą už atliktus darbus iš perkančiosios organizacijos priteisti būtent jam, rangovui, nurodydamas, kad priešingu atveju būtų pažeistos imperatyvios bankroto įstatymo nuostatos.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas subrangovo reikalavimą atmetė ir patenkino rangovo (bankrutuojančios įmonės) reikalavimą įsiskolinimą už darbus iš perkančiosios organizacijos priteisti būtent jam. LAT šiuos žemesnių instancijų teismų sprendimus panaikino ir grąžino bylą pakartotinai nagrinėti tam, kad būtų nustatyta, kada subrangovas įgijo teisę reikalauti atsiskaityti už atliktus rangos darbus; taip pat ar toks reikalavimas atitinka trišalio susitarimo nuostatas.
Ieškovas (subrangovas) laikėsi pozicijos, kad trišaliais susitarimais šalys aiškiai pakeitė pagrindinę (rangos) ir subrangos sutartyse nustatytą atsiskaitymo tvarką ir sudarė pagrindą ieškovei reikšti tiesioginį reikalavimą sumokėti už atliktus bei perduotus darbus būtent perkančiajai organizacijai, nepriklausomai, kada (iki rangovo bankroto ar po jo) toks reikalavimas atsirado.
LAT su tokia ieškovo pozicija nesutiko. Teismas nurodė, kad viešojo pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros tik išimtiniais, Viešųjų pirkimų įstatyme[4] nurodytais, atvejais ir tik tada, jei tokiu pakeitimu nepakeičiama sutarties esmė.
Pasak LAT, viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose prievolės (pvz., sutarties ar jos dalies) šalies pakeitimas (novacija) yra negalima, kadangi vertinant kitaip būtų pažeisti skaidrumo, lygiateisiškumo ir kiti viešųjų pirkimų principai sutartį naujam tiekėjui perduodant vykdyti be tinkamų procedūrų.
Teismas pažymėjo, kad „<..> vienintelis atvejis, kai perkančioji organizacija gali prisiimti tiekėjo (šiuo atveju rangovo) įsipareigojimus subtiekėjams (šiuo atveju subrangovams), – tik tiesioginio atsiskaitymo tikslais <..>“. Nepaisant to, LAT vertinimu, tokių susitarimų sudarymas nereiškia rangovo pareigos atsiskaityti su subtiekėjais pabaigos.
Atsižvelgdamas į tai LAT konstatavo, kad trišaliai susitarimai savaime nepakeitė trečiojo asmens ir atsakovės bei trečiojo asmens ir ieškovės tarpusavio sutartinių prievolių prigimties ir pobūdžio.
Toks perkančiosios organizacijos, tiekėjo (rangovo) ir subtiekėjo (subrangovo) sudarytų susitarimų vertinimas reiškia, kad rangovo bankroto atveju subtiekėjas teisę tiesiogiai reikalauti iš perkančiosios organizacijos atsiskaityti už atliktus darbus turi tik tada, jei tokia teisė atsirado iki nutarties rangovui iškelti bankroto bylą momento.
Publikaciją parengė advokatas, ekspertas dr. Feliksas Miliutis.
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-701/2021.
[2] LR civilinio kodekso 6.650 straipsnio 4 dalis.
[3] VPĮ 88 straipsnio 2 dalis.
[4] Žr. VPĮ 89 straipsnį, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad sutartis gali būti keičiama, kai pati perkančioji organizacija prisiima tiekėjo įsipareigojimus dėl subtiekėjų. Toks sutarties pakeitimas galimas, jeigu pirkimo dokumentuose buvo nustatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė, kaip nustatyta šio įstatymo 88 straipsnio 2 dalyje.
