Lietuva, kaip ir kitos valstybės, plėtodama tarpvalstybinius teisinius bei ekonominius santykius, sudaro įvairias dvišales bei daugiašales tarptautines sutartis, pvz., dėl pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo, dėl prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo, dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių ir kt. Šiomis sutartimis siekiama sukurti bei užtikrinti tarpvalstybinius teisinius santykius, kurie ne tik skatintų bendradarbiavimą, ekonomiką, investicijas, bet ir apsaugotų susitariančių šalių piliečius bei verslą, t. y. užtikrintų teisinį tikrumą ir stabilumą svarbiausiais ekonominiais bei teisiniais klausimais.
Greta mokestinės bei verslo aplinkos, vienas iš svarbių kriterijų prieš apsisprendžiant užmegzti ir plėtoti verslo ryšius su konkrečios valstybės partneriais yra ir tos valstybės teisinė bei teismų sistema, kuri užtikrintų patikimą ginčų sprendimą, o svarbiausia – teismų ar arbitražo sprendimų įvykdymą.
Teismų sprendimai, priimti konkrečios valstybės teisme, nepasižymi eksteritorialumu. Nors ir įsiteisėję, teismų sprendimai savaime neįgyja teisinės galios už savo valstybės ribų ir, dažniausiai, negali būti pradėti vykdyti kitos valstybės teritorijoje. Tai iš dalies sietina su kiekvienos valstybės suverenitetu bei teismų jurisdikcija, kuri „baigiasi ties valstybės siena“ (išskyrus tarptautinių teismų bei tribunolų jurisdikciją). Tam, kad vienos valstybės teismo ar arbitražo sprendimas būtų pradėtas vykdyti kitoje valstybėje (pvz., atsakovas ar jo turtas yra kitoje valstybėje, nei vyko teismas), dažniausiai būtina dar viena procedūra, t. y. jo pripažinimas ir paskelbimas vykdytinu toje užsienio valstybėje (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimus, kurie didžiąja dalimi visoje Europos Sąjungoje jau vykdomi be exequatur procedūros).
Todėl labai svarbu dar prieš užmezgant verslo santykius įvertinti situaciją, kai kilus ginčui būsimą teismo sprendimą gali tekti įgyvendinti užsienio valstybėje. Kadangi bylinėtis yra prasminga ir naudinga tik tada, kai sprendimo įgyvendinimas bus tinkamai užtikrintas.
Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas, visų pirma, suprantamas kaip suteikimas užsienio valstybės teismo sprendimui tokios pačios teisinės galios, kokią turi nacionaliniai teismų sprendimai, ir galimybė jį įvykdyti pripažįstančioje valstybėje taikomomis priverstinio vykdymo priemonėmis, t. y. per antstolius ar kitus šiai funkcijai paskirtus pareigūnus, taikant turto areštą, priverstinį išieškojimą ir kt. Kitaip tariant, pripažintas užsienio teismo ar arbitražo sprendimas Lietuvoje ar Lietuvos teismo ar arbitražo sprendimas užsienio valstybėje reiškia, kad:
Kaip bebūtų, užsienio teismo sprendimo pripažinimas jokiu būdu nereiškia bylos nagrinėjimo iš naujo ar jau priimto teismo sprendimo revizavimo. Paprastai tai tik tam tikrų su konkrečia valstybe sudarytoje tarptautinėje sutartyje ar konvencijoje numatytų nepripažinimo pagrindų patikrinimas.
Lietuvos sudarytos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, kurias šiuo metu galiojančias turime su Latvija, Estija, Lenkija (kiek jų nepakeitė Europos Sąjungos teisės aktai), Ukraina, Baltarusija, Rusija, Moldova, Kazachstanu, Uzbekistanu, Azerbaidžanu, Kinija, Turkija ir Armėnija, užtikrina susitariančių šalių piliečiams vienodą teisinę gynybą kiekvienoje valstybėje; susižinojimui yra paskirtos centrinės įstaigos; sutartyse nustatomos kolizinės teisės normos, reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos klausimai, įrodymų rinkimo bei teismo dokumentų įteikimo tvarka, taip pat ir galimybė kitoje susitariančioje šalyje pripažinti ir įvykdyti teismų sprendimus be didesnių sunkumų.
Visose Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos sutartyse, tarp jų ir 1992 m. pasirašytoje Sutartyje su Baltarusijos Respublika[1], yra įtvirtinta bendra nuostata, kad „Susitariančios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo“. Taip pat visose Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos sutartyse numatomi šie identiški teismų sprendimų nepripažinimo kitos valstybės teritorijoje pagrindai, t. y. teismo sprendimas nebus pripažintas ir nebus leista jo vykdyti, jei:
Be to, teismo sprendimas, kurį siekiama įvykdyti kitoje valstybėje, turi būti jau įsiteisėjęs. Sutartis su Baltarusijos Respublika papildomai numato, jog neturi būti pasibaigęs sprendimo vykdymo senaties terminas, nors tai jau savaime įneša tam tikro netikrumo į galimybę įvykdyti Lietuvos teismo sprendimą Baltarusijoje.
Taigi, tarptautinės sutartys net ir su trečiosiomis valstybėmis užtikrina gan paprastą Lietuvos teismų sprendimų vykdymą. Žinoma, su viena sąlyga – jei tarptautinių sutarčių yra laikomasi. Tačiau tokios valstybės kaip Baltarusija turi atskirą požiūrį net ir į tarptautines sutartis, skirtas užtikrinti ar bent jau išsaugoti ne tik teisinių, bet ir likusių ekonominių santykių tarp susitariančių šalių stabilumui. Štai š. m. balandžio 7 d. Baltarusijos Respublikos prezidentas priėmė dekretą, kuriuo vienašališkai ir net neinformuodamas susitariančių šalių, tarp jų – ir Lietuvos, sustabdė teismo sprendimų ir vykdomųjų dokumentų, „priimtų užsienio valstybių, kurios Baltarusijos atžvilgiu vykdo nedraugišką veiklą“, vykdymą, o bankams nurodė nepriimti tokių dokumentų pagrindu gaunamų mokėjimo reikalavimų, o jei pinigai jau išieškoti – jų nepervesti.
Tarp Baltarusijai nedraugiškų valstybių atskiru Baltarusijos Respublikos ministrų tarybos nutarimu pateko visos Europos Sąjungos valstybės narės, o tai reiškia – ir Lietuva, taip pat Australija, Kanada, Lichtenšteinas, Norvegija, Naujoji Zelandija, Albanija, Islandija, Šiaurės Makedonija, Jungtinė Karalystė, JAV, Juodkalnija ir Šveicarija. Toks vieno asmens akibrokštas tiek tarptautinės teisės, tiek tarpvalstybinių santykių prasme yra ir labai aiškus signalas verslui: Lietuvos verslo santykiai Baltarusijoje nebėra apsaugoti teisinėmis priemonėmis, todėl verslo kontrahentai Baltarusijoje gali atsikvėpti – net jiems neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, įsiskolinus už prekes ar paslaugas ir net Lietuvos ar kurios kitos „nedraugiškos“ valstybės teismui priteisus skolą, toks sprendimas liktų neįvykdytas ir, kaip sakė Platonas, būtų vertingas tik tiek, kiek vertas popieriaus lapas, ant kurio jis surašytas. Nors dekretu pats užsienio teismų sprendimų pripažinimas nėra sustabdytas, jų pripažinimas nebeturi jokios praktinės naudos, nes jų niekas net nebeketina vykdyti – nebent kaip pagrindas nurašyti skolą. Kaip elgtųsi Baltarusijos teismai, jei dėl savo kontrahentų, reziduojančių Baltarusijoje, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo įmonė ar žmogus iš „nedraugiškos“ valstybės kreiptųsi į juos, nuspėti gan nesunku, o net jei ir tenkintų ieškinį, tikėtina, Baltarusijos bankai negalėtų nurašyti ir pervesti skolininko lėšų į „nedraugišką“ valstybę, nebent pats skolininkas to paprašytų
[1] Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose// Žin., 1994. Nr. 43-779.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotoji partnerė, advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė
