Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kaip nusikalstama veika, teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Kitaip tariant, piktnaudžiavimas įmanomas tada, kai asmuo užima tam tikras pareigas ar turi suteiktus įgaliojimus, kurie jam suteikia galimybę priimti vienokius ar kitokius sprendimus ar atlikti veiksmus, o jis šia teise naudojasi priešingai valstybės ir viešiesiems interesams, tą suvokia ir sąmoningai padaro šiems interesams turtinės ar neturtinės žalos.
Piktnaudžiavimas yra bene dažniausiai praktikoje inkriminuojama nusikalstama veika valstybės tarnybai, bet ji kelia daug teisės taikymo klausimų. Šių metų balandžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) plenarinė sesija nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-59-495/2021, formuodama teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, dar kartą pabrėžė, kad tik iš tiesų pavojingi ir sukėlę ne deklaratyvią, o aiškiai nustatomą ir apibrėžiamą (turtinę ar neturtinę) žalą veiksmai gali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei už piktnaudžiavimą taikyti. Tai reiškia, kad ne bet koks teisės aktų reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) elgesys yra pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Plenarinė sesija pažymėjo, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar padaryti veiksmai yra tokie pavojingi, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie padarytą didelę žalą, neįvertinant galimybės taikyti drausminę, mokestinę ar kitos rūšies atsakomybę.
Toks LAT plenarinės sesijos priminimas apie tikrąją įstatymo leidėjo valią piktnaudžiavimu laikyti tik iš tiesų pavojingas, keliančias pavojų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, menkinančias valstybės tarnybos autoritetą veikas leidžia kelti ir kitą su galbūt pernelyg plačiai taikomu piktnaudžiavimo kriminalizavimu susijusį klausimą. Pastaruoju metu praktikoje matyti tendencija, kai piktnaudžiavimo nusikaltimas yra inkriminuojamas ne valstybės tarnautojui, o privataus juridinio asmens subjektui – pačioms įmonėms ir (ar) jų atsakingiems asmenims. Atsižvelgiant į paties piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, saugomą vertybę, tikslą, kyla pagrįstų abejonių, ar tai nėra dar vienas netinkamo, dirbtinio kriminalizavimo ar teisinių procesų politizavimo pavyzdys.
Privataus ūkio subjektas, jo vadovas ar kitas darbuotojas gali atsakyti už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, jeigu jis pagal savo funkcijas ir vykdomą veiklą gali būti prilyginamas valstybės tarnautojui. Tam reikalingos šios sąlygos: (i) juridinio asmens veikla yra susijusi su viešosiomis funkcijomis; (ii) nustatytas šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą; (iii) baudžiamojon atsakomybėm traukiamas asmuo dirba tokioje įmonėje ir turi atitinkamus įgaliojimus joje. Yra pagrindo manyti, kad praktikoje šios baudžiamojo įstatymo nustatytos sąlygos interpretuojamos pernelyg plačiai, nepaisant imperatyvo viešosios teisės normas aiškinti tik siaurinamai ir adekvačiai.
Tokią padėtį iliustruoja teismų praktikos pavyzdys, kai asmuo, buvęs privataus ūkio subjekto direktoriumi, buvo apkaltintas sukčiavimu ir dokumentų klastojimu, kuriais siekė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) išvengimo ir nesumokėjimo į valstybės biudžetą. Greta šių nusikalstamų veikų, jam buvo inkriminuojamas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kaltinimo logika šioje byloje buvo tokia, kad tik būdamas įmonės direktoriumi asmuo įgyja atitinkamus įgaliojimus, kuriais jis gali naudotis vengdamas sumokėti PVM, o PVM surinkimas į valstybės biudžetą yra viešasis interesas, todėl ir toks privačios įmonės direktoriaus elgesys atitiko piktnaudžiaujančio subjekto požymius.
Šios bylos paskutinėje instancijoje ėmėsi LAT išplėstinė teisėjų kolegija, kurios viena iš užduočių buvo įvertinti, ar, esant tokiam kontekstui, privataus juridinio asmens vadovui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, be kitų inkriminuotų nusikaltimų, ir už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Kitaip tariant, buvo sprendžiamas klausimas, ar privataus ūkio subjekto, kurio veikla tiesiogiai nėra susijusi su viešųjų paslaugų teikimu, vadovas prilyginamas valstybės tarnautojui. LAT išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017, išaiškino, kad toks plečiamasis valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymių aiškinimas neatitiktų nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams prasmės ir iš esmės laikytinas dirbtiniu kriminalizavimu.
Uždarosios akcinės bendrovės vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik formalią einamų pareigų atitiktį piktnaudžiauti tarnybine padėtimi galinčio subjekto požymiams, bet turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Kitaip tariant, sprendžiant, ar asmens veikla susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu, tikslinga įvertinti ne vieną atliktą konkretų veiksmą (šioje byloje mokesčių deklaravimą ir sumokėjimą), bet visą įmonės veiklą apskritai. Priešingu atveju kiekvienos įmonės vadovas galėtų būti siejamas su viešojo intereso įgyvendinimu, nes kiekviena įmonė deklaruoja ir moka mokesčius ir tai nepagrįstai išplėstų baudžiamosios atsakomybės taikymą ir (ar) privačių ūkio subjektų vykdomos ekonominės veiklos kriminalizavimą, paneigiant baudžiamosios teisės paskirtį būti taikomai tik kraštutiniu atveju (lot. ultima ratio).
Negalima nepritarti tokiai pozicijai, kadangi toks išplėstinis piktnaudžiavimo aiškinimas sukurtų situaciją, kai bet kokią nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo padaryta žala valstybei, padariusiam privataus ūkio subjekto vadovui ar darbuotojui būtų inkriminuojamas šis straipsnis ir taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jeigu valstybė nėra delegavusi viešųjų funkcijų ir pareigų privačiam ūkio subjektui, lygiai taip pat ji negali taikyti ir atsakomybės už tokių veiksmų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. O ir pats žalos turinys turi būti aiškinamas ne taip plačiai – natūralu, kad bet kuri nusikalstama veika daro žalą valstybei ir viešajam interesui (pavyzdžiui, mokesčių nesumokėjimas, dokumentų klastojimas, žalos gamtai padarymas), tačiau tai nesudaro pagrindo kiekvienu atveju inkriminuoti ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, o plečiamasis tokio reguliavimo aiškinimas gali būti suprastas kaip bandymas suvalstybinti privačių įmonių ekonominę veiklą, o kartu pažeisti ir jų vykdomos veiklos laisvės konstitucinį principą.
Publikaciją parengė vyr. teisininkė, advokatė Dr. Dovilė Murauskienė.
