
Kuo skiriasi vežimo ir ekspedijavimo sutartys bei kaip užtik…
Krovinių pervežimas yra labai svarbi logistikos grandies dalis, nes tiesiogiai veikia verslo sėkmę. Jis leidžia pasiekti klientus, nepriklausomai nuo …
Elektroninei prekyvietei (marketplace) svarbūs mokėjimų, asmens duomenų, vartotojų apsaugos, kiti įstatymų reikalavimai – ką žinoti ją kuriant ar pasirenkant?
Pandemijos sąlygoti fizinės prekybos apribojimai Lietuvoje nulėmė tai, kad vis daugiau prekybos persikėlė į elektroninę erdvę. Verslininkai ne tik patys pradėjo atidaryti savo elektronines parduotuves, bet ir kooperuotis tarpusavyje, suteikdami galimybę jų elektroninėse parduotuvėse savo produkciją pardavinėti ir kitiems verslininkams, ūkininkams, amatininkams ar veiklioms moterims, kurias naujam verslui įkvėpė motinystė. Tokiu būdu kai kurios elektroninės parduotuvės transformavosi į elektronines prekyvietes (angl. e-marketplace ar online marketplace), taip pat vis kuriasi naujos.
Elektroninių prekyviečių populiarumą skatina ir kitos naudos. Pavyzdžiui, pirkėjui elektroninėje prekyvietėje yra patogu palyginti prekių kainas ir savybes toje pačioje vietoje, užuot ieškojus informacijos skirtingose elektroninėse parduotuvėse, taip pat elektroninė prekyvietė gali suteikti vartotojui daugiau pasitikėjimo, nes joje paprastai gali prekiauti tik prekyvietės savininko atrinkti ir patikrinti pardavėjai. Tuo tarpu pardavėjui elektroninė prekyvietė yra papildomas pardavimo kanalas, kuris taip pat gali pasiūlyti ir mažesnes rinkodaros išlaidas.
Sprendžiant, ar konkreti elektroninė prekyvietė yra tinkama pardavėjui, jam reikia įvertinti kelis dalykus.
Tam, kad išvengtų papildomų išlaidų ir laiko sąnaudų ateityje koreguodamas elektroninės prekyvietės dizainą ir funkcionalumą, jau jos kūrimo stadijoje jos savininkas turėtų apsvarstyti nemažai su elektroninės prekyvietės veikimu susijusių teisinių reikalavimų.
Pirmiausia, reikėtų apsispręsti dėl elektroninės prekyvietės pobūdžio. Pavyzdžiui, ar ji bus skirta tik tam tikro sektoriaus prekėms ar paslaugoms, ar joje prekiauti bei įsigyti prekių galės tik komerciniai subjektai ar ir vartotojai. Jei galimybė naudotis elektroninės prekyvietės paslaugomis suteikiama ir vartotojams, elektroninės prekyvietės savininkui teks įvykdyti nemažai su vartotojų teisių apsauga susijusių reikalavimų. Tai apima ne tik šiuo metu jau taikytinas su nuotolinių vartojimo sutarčių sudarymu susijusias teisės aktų nuostatas, bet ir nuo 2022 m. gegužės 28 d. įsigaliosiančius teisės aktų pakeitimus, skirtus būtent elektroninėms prekyvietėms. Taip pat svarbu įvertinti, kokie asmens duomenys bus tvarkomi elektroninėje prekyvietėje ir koks bus jos valdytojo vaidmuo tvarkant tuos duomenis. Svarbu atskirti, kuriuos asmens duomenis kaip duomenų valdytojas tvarkys jis, o kuriuos – elektroninėje prekyvietėje veikiantis pardavėjas.
Taigi, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų apsvarstyti, kaip techniškai sukurti elektroninę prekyvietę ir kokį dizainą pasirinkti, kad ja ne tik būtų lengva ir patogu naudotis tiek vartotojui, tiek pardavėjui, bet kad ji atitiktų ir teisinį reguliavimą. Pavyzdžiui, reiktų nuspręsti, kaip vartotojas bus informuojamas, kad konkretus pardavėjas nėra verslininkas ir su juo sudaromai sutarčiai nebus taikomi vartotojų apsaugos reikalavimai, arba kaip bus pateikiama informacija apie pagrindinius parametrus, pagal kuriuos nustatomas vartotojams pasiūlytų produktų reitingas pagal paieškos užklausą, kokiomis priemonėmis bus užtikrinama, kad atsiliepimus galėtų palikti tik tikri pirkėjai, kaip bus informuojama apie elektroninės prekyvietės taisykles ir asmens duomenų tvarkymą ir pan.
Kadangi elektroninės prekyvietės veikla yra susijusi su mokėjimų už parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas surinkimu, o už naudojimąsi elektroninės prekyvietės paslaugomis pardavėjai paprastai jos savininkui turi susimokėti, labai svarbu jau pačioje pradžioje nuspręsti, kaip bus surenkami ir pardavėjams paskirstomi mokėjimai už elektroninėje prekyvietėje siūlomas prekes ar paslaugas. Mokėjimų surinkimas ir paskirstymas laikytinas mokėjimo operacija, kurią gali teikti tik licencijuoti mokėjimo paslaugų teikėjai. Tad elektroninės prekyvietės savininkas šiuo atveju turi kelias galimybes.
Vis tik reikia pažymėti, kad galimybė pasinaudoti minėtąja prekybos agento išimtimi yra susijusi su tam tikrų teisiniame reguliavime numatytų sąlygų įvykdymu. Viena iš jų – elektroninės prekyvietės savininkas, kaip prekybos agentas, gali atstovauti tik pirkėjui arba tik pardavėjui ir su tokiu atstovaujamu asmeniu turi būti sudaręs atitinkamą susitarimą. Taigi šiuo atveju elektroninės prekyvietės savininkui labai svarbu ne tik pasirinkti, kam jis atstovaus kaip prekybos agentas, bet ir tinkamai įforminti šiuos santykius sutartyje. Formuluojant elektroninės prekyvietės savininko teises, pareigas bei įgaliojimus sutartyje reikia įvertinti ne tik Mokėjimų įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, Civiliniame kodekse) nustatytus ar teismų praktikoje išplėtotus prekybos agento veiklai taikytinus reikalavimus. Tarp tokių paminėtini sutarties nutraukimo ypatumai ar pareiga apsidrausti civilinę atsakomybę.
Galiausiai, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų nuspręsti, ar bus (o jei bus, tai kaip) paskirstomi sutartiniai įsipareigojimai vartotojo atžvilgiu tarp jo ir pardavėjo. Pavyzdžiui, kas atsakingas už prekės pristatymą, kas atsakingas už sumokėtų sumų grąžinimą nekokybiškos prekės grąžinimo ar sutarties atsisakymo atveju ir pan.
Apsisprendus dėl priimtiniausio veiklos modelio, elektroninės prekyvietės savininkas turėtų pasirengti atitinkamus jos veiklos dokumentus. Tarp tokių paminėtinos ne tik naudojimosi elektronine prekyviete taisyklės ar sutartis su pardavėju (kurioje svarbu aptarti tiek šalių teises ir pareigas bei komisinius mokesčius, tiek ir pardavėjo statusą, t. y. verslininkas ar vartotojas), bet ir privatumo politika ar slapukų naudojimo politika (ar alternatyviai – tinkamo slapukų valdymo įrankio įdiegimas).
Kuriant elektroninę prekyvietę, kaip ir bet kurį kitą technologinį sprendimą, svarbu užsitikrinti intelektinės nuosavybės teises. Dažniausiai kuriant elektroninę prekyvietę dalyvauja naudotojo patyrimą ir sąsają (UX/UI) išmanantis dizaineris, programuotojai, rinkodaros specialistai, kiti konsultantai ar paslaugų teikėjai. Todėl jeigu šias paslaugas elektroninės prekyvietės kūrėjui teikia ne jo darbuotojai, o samdomi paslaugų teikėjai, būtina sudaryti tinkamas sutartis, jose, be kita ko, užsitikrinant, kad intelektinės nuosavybės teisės priklausytų užsakovui. Taip pat kuriantis elektroninę prekyvietę asmuo turėtų pasirūpinti konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių, prekių ženklo, kitos intelektinės nuosavybės teisine apsauga.
Tinkamas ir apgalvotas elektroninės prekyvietės dizaino ir funkcionalumo pasirinkimas bei dokumentų parengimas yra svarbus ne tik dėl paties elektroninės prekyvietės savininko, pardavėjų ar vartotojų patogumo. Visa tai gali padėti sumažinti arba išvengti rizikos sulaukti baudų už vartotojų teisių reikalavimų pažeidimus. Pavyzdžiui, informacijos, ar elektroninėje prekyvietėje prekes siūlantis asmuo yra verslininkas, ar ne, neatskleidimas vartotojui būtų laikomas klaidinančia komercine veikla. Už ją pažeidėjui gali būti skiriama bauda iki 3 proc. jo metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip 100 000 eurų. Už per vienerius metus padarytą pakartotinį pažeidimą – iki 6 proc., bet ne daugiau nei 200 000 eurų.
Publikacijos autorė dr. Rūta Lazauskaitė, „Glimstedt“ advokatė, technologijų ir intelektinės nuosavybės teisės, vartotojų teisių ir asmens duomenų apsaugos ekspertė