Netinkamai vadovaudami įmonei, slėpdami mokesčius ar sukeldami žalą kreditoriams, vadovai stipriai rizikuoja ir savo asmenine atsakomybe

Netinkamai vadovaudami įmonei, slėpdami mokesčius ar sukeldami žalą kreditoriams, vadovai stipriai rizikuoja ir savo asmenine atsakomybe

Per pastarąjį pusmetį Lietuvos Aukščiausiais Teismas (toliau – LAT) ne kartą nagrinėjo ne tik vadovų, bet ir įmonių dalyvių (akcininkų) bei valdybų narių asmeninės civilinės atsakomybės ir žalos bendrovei atlyginimo klausimus. Beje, visose pastaruoju metu LAT nagrinėtose bylose reikalavimus buvusiems įmonės vadovams ir net valdybų nariams reiškia nemokumo administratorius, bendrovei jau esant nemokumo procese.

Deja, bet labai tikėtina, kad tiek įmonių nemokumo bylų, tiek reikalavimų jų buvusiems vadovams ateityje gali tik daugėti, ir vadovams, netinkamai vadovavusiems įmonėms, slėpusiems mokesčius, privedusiems įmones prie tyčinių bankrotų ar kitaip sukėlusiems žalą pačiai įmonei ar jos kreditoriams, teks prisiimti asmeninę atsakomybę ir atsakyti savo asmeniniu turtu.

Nemokumo bylos bendrovei iškėlimas net ir po 6 mėnesių negarantuoja, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo nepasivys netinkamai veikusių jos vadovų

 

Vienoje iš LAT nagrinėtų bylų[1], kurioje kasacinis teismas sprendė ne tik įmonės dalyvių, vadovo ir valdybos narių civilinės atsakomybės sąlygas, bet ir ieškinio senaties termino tokiems reikalavimams pareikšti klausimus, jau pirmosios instancijos teismas iš valdybos narių ir pirmininko bei bendrovės vadovo solidariai priteisė žalos, padarytos bendrovės kreditoriams, atlyginimą.

LAT nuosekliai laikėsi jau anksčiau suformuotos praktikos, kad įstatyme įtvirtintas 6 mėnesių  terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Šiuo laikotarpiu siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, o ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo sužinojimo apie padarytą žalą dienos.[2]

Bet kuriuo atveju,  sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą iš bankrutavusios ir pasibaigusios įmonės akcininko tos įmonės kreditoriui, ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau nei nuo teismo nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento.[3] O net ir senaties terminui esant praleistam, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros.[4]

Šioje byloje LAT pripažino, kad teismai, nors ir nenustatę svarbių priežasčių, sutrukdžiusių bankroto administratoriui laiku kreiptis į teismą, ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindu pagrįstai laikė ne tik gintiną viešąjį interesą, bet ir tokias aplinkybes, kaip atsakovų nesąžiningą elgesį, taip pat visos visuomenės interesą – grėsmę aplinkai, visuomenės teisę gyventi saugiai ir tinkamomis gyvenimo sąlygomis.

Taigi, net ir praėjusi 6 mėnesiams ar daugiau nuo nemokumo bylos bendrovei iškėlimo, tai neapsaugo, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo nepasivys buvusių bendrovės vadovų, jei teismai nustatys viešąjį interesą, gintiną labiau, nei teisinių santykių stabilumas ir buvusių vadovų asmeninį interesą. Tenka pripažinti, kad senaties termino taikymas Lietuvos teismų praktikoje gan „lankstus“, kaip ir gintino viešojo intereso sąvoka, todėl teisinio tikrumo galimai netinkamai vadovavusiems ir žalą sukėlusiems vadovams, kad įmonei bankrutuojant, kartu išsispręs ir visi kiti klausimai, nedaug.

Bendrovės vadovų ir jos akcininkų bei valdybos narių atsakomybė eina greta

 

Nors pagal Akcinių bendrovių įstatymą valdymo organų – įmonės vadovo ir valdybos narių pareigos bei funkcijos aiškiai atskirtos, o sprendžiant dėl bendrovės vadovo atsakomybės taikomi valdymo organų ir bendrovės dalyvių kompetencijos ir atsakomybės atribojimo principai, realybėje ne retai aiškaus atskyrimo nelieka ir valdyba pernelyg įsitraukia į tiesioginį bendrovės valdymą bei operatyvinę veiklą, sprendimai priimami pagal poreikį (ad hoc), skubiai – čia ir dabar. Viena vertus, tokią situaciją gali lemti pačios valdybos nepakankamas savo vaidmens suvokimas – kontroliuoti vadovo veiklą, tvirtinti įmonės strategiją bei prižiūrėti jos įgyvendinimą, o ne valdyti įmonę. Tai ypač aktualu šeimos versluose, kur savininkai lyg ir atsitraukia nuo įmonės valdymo, tapdami valdybų pirmininkais ar nariais, tačiau realiai nesugeba atsitraukti ir valdo įmonę toliau kartu su jos vadovu. Kita vertus, toks elgesys gali būti sąmoningas iš vadovo pusės, kai jis skubiais „čia ir dabar“ valdybos sprendimais be posėdžių, darbotvarkės ir protokolų iš anksto siekia pasidalinti atsakomybę už galimą žalą bendrovei ar jos kreditoriams.

Jau minėtoje LAT byloje aplinkybė, kad visi atsakovai – tiek bendrovės vadovas, tiek valdybos nariai, de facto vadovavo bendrovei, būtent ir lėmė, jog ieškinio senaties pradžios momentas buvo taikytas visų atsakovų, o ne vien įmonės vadovo, atžvilgiu, ir žala iš visų jų buvo priteista solidariai. Valdybos nariai ir bendrovės vadovas bendru sutarimu priimdavo sprendimus dėl įmonės veiklos, nors nei akcininkų, nei valdybos posėdžiai nebuvo šaukiami oficialiai, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, nebuvo laikomasi formalios posėdžio vedimo tvarkos, darbotvarkės sudarymo, posėdžiai nebuvo protokoluojami, tačiau būtent šių susirinkimų metu de facto buvo priimami visi sprendimai dėl kasdienės bendrovės veiklos. Šių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad buvę valdybos nariai vykdė ne bendrovės veiklos kontrolę, o de facto kartu su vadovu aktyviai valdė bendrovę ir veikė kaip faktiniai bendrovės vadovai.

Teismai, pasisakydami dėl valdybos narių neteisėtų veiksmų, nurodė, kad atsakovai veikė de facto kartu su bendrovės vadovu, aktyviai valdydami bendrovę ir veikdami kaip faktiniai vadovai, nesiėmė veiksmų tokiems padariniams, kaip žalos atsiradimas, išvengti ar jiems sumažinti, todėl yra solidariai atsakingi su vienasmeniu valdymo organu už tai, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Įvertinusi nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, t. y. tai, kad atsakovai ieškovės valdybos nariai dalyvavo valdant bendrovę nuo jos įsteigimo iki bankroto bendrovei bylos iškėlimo, kad jie buvo pripažinti pažeidusiais fiduciarines pareigas, įskaitant ir pareigą pasirūpinti tuo, jog bendrovė tinkamai tvarkytų buhalterinės apskaitos dokumentus, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi finansiniai bendrovės dokumentai, kad kreditorių reikalavimų suma yra patvirtinta ir dėl šios sumos ginčo nėra, bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp bendrovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir bendrovei atsiradusios žalos.

Be to, jei dėl pačių atsakovų veiksmų, įskaitant ir tai, kad jie neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apskritai nėra įmanoma apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio, tai nereiškia, kad žala nebus priteista – tokiu atveju konkretų žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas.

Vadovo atsakomybei kilti pakanka ir paprasto neatsargumo

 

Kitoje neseniai nagrinėtoje byloje[5], LAT dar kartą patvirtino suformuotą praktiką, kad priimtas bendrovės vadovo verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų, o už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant net paprastam neatsargumui. Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, taikoma civilinė bendrovės vadovo atsakomybė, ir toks vadovo elgesys jokiais atvejais nebus laikomas protinga verslo rizika pagrįstu verslo sprendimu, naudingu bendrovei. Nustačius, jog bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus (pvz., neapskaičius ir nesumokėjus mokesčių), lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, ir todėl bendrovė ar jos kreditorius neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją įrodydamas kaltės nebuvimą privalo bendrovės vadovas.

Taigi, ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais, t.y. dėl skirtingo pobūdžio neteisėtų veiksmų:

– dėl fiduciarinių (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo;

– dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala.

Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Visa tai suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų.[6]

Dar vienoje LAT nagrinėtoje byloje[7] suformuota praktika siunčia kitą žinią – buvusių vadovų ir vadovaujančias pareigas užėmusių akcininkų atsakomybės už veiksmus, atliktus iki jų atšaukimo ir akcijų pardavimo, nepanaikina akcijų perleidimas, vadovo atšaukimas ir faktas, kad nemokumo bylos iškėlimo momentu vadovo pareigas jau ėjo kitas asmuo. Jei įmonė tapo nemokia, geriau ne parduoti jos akcijas, o laiku inicijuoti bankroto bylą, nes žalos bus reikalaujama ne tik iš bendrovę perėmusių, bet ir įmonę iki nemokumo nuvedusių buvusių savininkų ir vadovo.

*****

Lietuvos kasacinio teismo formuojama praktika tik patvirtina ir yra aiškus signalas, kad valdybos nario pareigos – nėra tik garbės reikalas ar formalios pareigos. Valdybos narys atsako už tinkamą jam Akcinių bendrovių įstatyme numatytų pareigų vykdymą, o jei valdyba išeina už savo funkcijų ir įgaliojimų ribų ir įsitraukia į tiesioginį bendrovės valdymą, tai valdybos nariams gresia tokia pati atsakomybės kaip ir bendrovės vadovui. Todėl tiek bendrovės vadovui, tiek akcininkams, tiek valdybų nariams svarbu žinoti ir vykdyti jiems priskirtas funkcijas, o skirtingi jų vaidmenys skirti užtikrinti įmonės veiklos teisėtumą bei maksimalias galimybes išvengti galimos žalos. Vienam iš valdymo organų veikiant aplaidžiai ar neteisėtai, nesiimant reikiamų veiksmų (pvz., nemokumo bylos bendrovei iniciavimo), kitas turi pareigą atitinkamai veikti, kadangi priešingu atveju – laiku nesiėmus veiksmų, jis ir pats gali būti pripažintas bendrininkavusiu su neveikusiu ar neteisėtai veikusiu valdymo organu, o tai lemia ir bendrą atsakomybę.

Jei teismai ir toliau nuosekliai laikysis griežtos įmonių vadovų asmeninės atsakomybės praktikos, tai ilgainiui turėtų užtikrinti vis atsakingesnį  požiūrį į tvarų įmonių valdymą, vienadienių bendrovių mažėjimą ir bent iš dalies padėti išvengti grandininių reakcijų, kai vienai įmonei, nors sėkmingai veikusiai, turėjusiai turto, mokėjusiai vadovams konkurencingus atlyginimus, valdybų nariams  – tantjemas, o akcininkams – dividendus ir teikusiai kitokias naudas, dėl neaiškių priežasčių bankrutavus, paskui ją nuvilnija dar kelių bankrotų banga.

Tikėtina, kad šiandien nei vienas save gerbiantis ir į darbą valdyboje atsakingai žiūrintis valdybos narys, kaip ir profesionalus, rizikas suvokiantis samdomas bendrovės vadovas nepradeda eiti savo pareigų be galiojančio vadovų civilinės atsakomybės draudimo poliso (Directors and Officers (D&O) Liability Insurance). Šį produktą, įmonių vadovus (plačiąja prasme) apsaugantį nuo asmeninės finansinės atsakomybės, siūlo dauguma draudimo bendrovių. Tačiau net ir draudimo polisas neapsaugos nuo asmeninės finansinės atsakomybės, jei vadovo ar valdybos veiksmai buvo neteisėti. Be to, įsigyjant D&O draudimą, kaip ir bet kurio kito draudimo atveju, labai svarbu įsigilinti į jo sąlygas, juo labiau, kai draudimo rūšis gana specifinė: kaip taisyklė dažniausiai vadovus civilinės atsakomybės draudimu draudžia bendrovė, o iškilus ginčui tarp vadovo ir bendrovės, draudikas atstovauja vadovo interesams prieš bendrovę ir net dengia teisines vadovo gynybos išlaidas. Pirmiausia svarbu, kad pati draudimo bendrovė būtų patikima. Antra, prieš pasirašant draudimo sutartį, svarbu išanalizuoti tokias sąlygas kaip: nedraudiminis įvykis, retroaktyvus laikotarpis ir išplėstinis pranešimų laikotarpis, frančizės dydis, draudimo suma visam sutarties laikotarpiui ir vienam draudiminiam įvykiui, teisinio atstovavimo apimtis ir išlaidų suma, kt.

Publikaciją parengė „Glimstedt“ asocijuotoji partnerė, advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075-2022.

[2] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014.

[3] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017.

[4] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012.

[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022.

[6] Plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-403/2022.

[7] Plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022.

Užsisakykite svarbiausias naujienas

Glimstedt dokas

Verslo poreikiams pritaikyti, patyrusių advokatų parengti, aukštos kokybės dokumentai greitai ir už prieinamą kainą. Be įsipareigojimų ar registracijų.

Glimstedt dokas