Įmonės, parduodančios prekes ir (ar) teikiančios paslaugas vartotojams, susiduria su neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas problema. Ši problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais, tačiau vienas iš populiariausių ir paprasčiausių – skolos (reikalavimo) arba jos administravimo perleidimas tretiesiems asmenims. Reikalavimo perleidimas (cesija) – tai įprastai už tam tikrą atlygį trečiajam asmeniui perleidžiama reikalavimo teisė į skolininką, t. y. pasikeičia pats kreditorius – asmuo, kuriam skolininkas privalo sumokėti skolą. Skolos administravimo perleidimas pasirenkamas tada, kai norima pasilikti reikalavimo teisę į skolininką, tačiau neketinama užsiimti skolos išieškojimo procedūra, kuri reikalauja laiko, žmogiškųjų ir kitų išteklių. Tokiu atveju šį darbą (įprastai už tam tikrą atlygį) kreditorius perduoda skolų išieškojimo įmonei, advokatui ar kitam šias paslaugas teikiančiam subjektui. Įprastai reikalavimo teisė parduodama pigiau nei pati reikalavimo (skolos) vertė, tačiau skolos administravimo paslaugos taip pat kainuoja. Todėl kurį iš minėtų problemos sprendimo būdų pasirinkti yra kreditoriaus pasirinkimas ir priklauso nuo individualaus atvejo.
Aktualūs pakeitimai įsigalioja nuo lapkričio 1 d.
Lietuvoje atskiru teisiniu aktu nėra reglamentuota skolų administravimo ir išieškojimo veiklą vykdančių įmonių veikla. Joks teisės aktas nereglamentuoja, kada ir kaip įmonės, kurios verčiasi pardavimais ir (ar) paslaugų teikimu vartotojams, gali perduoti savo skolos neteisminį išieškojimą ar skolos reikalavimo teisę tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.109 straipsnyje tik įtvirtinta pareiga informuoti vartotojus apie tai, kad reikalavimo teisė į jų skolas buvo perleista, arba gauti jų išankstinį sutikimą dėl reikalavimo perleidimo. Taigi, kreditorius gali laisvai pasirinkti pirmąjį būdą, o tada skolininkai apie reikalavimo perleidimą sužino tik įvykus faktui.
Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti aiškesnį bei skaidresnį įsiskolinusių vartotojų informavimo apie jų skolos ar jos administravimo perleidimą procesą, 2024 m. birželio 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 61 straipsniu įstatymas Nr. XIV-2749 (toliau – Įstatymo pataisos). Šie pakeitimai įsigalioja ir bus privalomi nuo 2024 m. lapkričio 1 d.
Naujasis Įstatymo 61 straipsnis nustato, kad prekių pardavėjai ir (ar) paslaugų teikėjai gali perleisti vartotojo skolos administravimą ar pačią reikalavimo teisę trečiajam asmeniui tik po to, kai patys pranešimu kreipėsi į vartotoją dėl visos skolos sumokėjimo, ir nuo tokio kreipimosi dienos praėjo ne mažiau kaip 30 dienų. Pranešime apie skolos sumokėjimą nurodomas reikalavimo pagrindas (sutartis, sąskaita faktūra ar kitas), skolos suma, skolos grąžinimo terminas, kita svarbi informacija. Informacija vartotojui pateikiama aiškia ir suprantama kalba popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje, turi būti teisinga, tiksli ir neklaidinanti. Nustatyta ir skolų išieškojimo paslaugų teikėjų pareiga vartotojui pateikti savo duomenis, kreditoriaus duomenis, reikalavimo pagrindą, skolos sumą ir kitą svarbią informaciją. Įstatymo 61 straipsnyje taip pat įtvirtinta prekes parduodančių ir (ar) paslaugas vartotojams teikiančių įmonių ir skolų išieškojimo paslaugas teikiančių įmonių pareiga veikti garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, gerbti ir saugoti vartotojų asmeninę informaciją ir asmens privatumą, etiškai bendrauti su vartotojais.
Be to, Įstatymo 40 straipsnis atitinkamai pakeistas, nustatant, kad už naujojo Įstatymo 61 straipsnio nesilaikymą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba verslininkui gali skirti nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių eurų baudą.
Pakeitimuose – ir privalomas informavimas
Įstatymo pataisomis nustatytas privalomas vartotojų informavimas apie jų skolos ar jos administravimo perleidimą tretiesiems asmenims iki perleidimo. Pakeitimai patvirtina pagreitį įgavusią vartotojų teisių apsaugos stiprinimo tendenciją ir siekia užtikrinti vartotojų išankstinį informavimą apie pirmiau nurodytus veiksmus bei informacijos aiškumą. Tiesa, galima pastebėti ir tam tikrų Įstatymo pataisų probleminių aspektų.
Pirma, abejotina naujo teisinio reglamentavimo atitiktis ūkinės laisvės ir proporcingumo principams. Prekes parduodančios ir (ar) paslaugas teikiančios įmonės nuo 2024 m. lapkričio 1 d. bus įpareigotos informuoti skolininkus apie skolos ar jos administravimo perleidimą. Tai lems jų finansines, laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudas, nes reikės parengti pranešimus su atitinkama informacija popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje, juos išsiųsti ir kita. Taip iš dalies ribojama kreditorių konstitucinė ūkinės veiklos laisvė, tačiau įstatymo Nr. XIV-2749 projekto aiškinamajame rašte nepateikti aiškūs argumentai dėl tokio ribojimo būtinumo, pagrįstumo ir proporcingumo.
Antra, prekių ir (ar) paslaugų įmonės vartotojams siunčia sąskaitas faktūras, pranešimus ar kitus dokumentus, kuriuose nurodoma prekių ar paslaugų kaina, atsiskaitymo tvarka ir terminai bei galimos neatsiskaitymo pasekmės. Tiesa, dalis vartotojų piktybiškai neatsiskaito už paslaugas arba neturi lėšų to padaryti ir nereaguoja į pranešimus dėl skolos sumokėjimo. Tokie vartotojai, kai jų skolas ar jų administravimą jau planuojama perleisti, gerai žino, kad yra įsiskolinę bei dėl tam tikrų priežasčių neketina atsiskaityti. Dėl šios priežasties įmonės ir perleidžia reikalavimo teisę ar skolos administravimą – nepavyksta skolos atgauti pačioms. Todėl dar vieno pranešimo (šį kartą apie būsimą reikalavimo ar skolos administravimo perleidimą) siuntimas tokiems skolininkams bus iš esmės tik formalumas.
Trečia, Įstatymo 61 straipsnyje nustatyta tiek prekių ir (ar) paslaugų įmonės pareiga iš anksto pranešti vartotojui apie būsimą reikalavimo ar skolos administravimo perleidimą (Įstatymo 61 straipsnio 2 dalis), tiek skolų išieškojimo paslaugų teikėjų pareiga vartotojui pateikti pranešimą apie tai, kad skola ar jos administravimas jau buvo perleistas (Įstatymo 61 straipsnio 3 dalis). Taigi, naujasis Įstatymo 61 straipsnis įpareigoja informuoti skolininką pakartotinai. Ekonomiškiau būtų skolininką informuoti vieną kartą po perleidimo fakto, suteikiant jam visą reikalingą informaciją vienu pranešimu. Skolininko informavimo du kartus būtinumas abejotinas.
Ketvirta, įstatymo Nr. XIV-2749 projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad skolų išieškojimo įmonės dažnai veikia nesąžiningai ir (ar) klaidinančiai vartotojų atžvilgiu, jiems pateikdamos nepagrįstas skolos administravimo išlaidas, o vartotojai, jausdami spaudimą, sumoka ne tik skolą, bet ir nurodytas administravimo išlaidas. Tačiau naujasis Įstatymo 61 straipsnis šios problemos iš esmės nesprendžia, nes nenustato jokių skolos administravimo išlaidų ar neteisminio skolos išieškojimo maksimalių dydžių ar ribojimų juos taikyti. Šios problemos sprendimas yra atidedamas ateičiai, tačiau papildomai apsunkinamas prekių ir (ar) paslaugų įmonės ūkinės veiklos vykdymas.
Penkta, kreditoriai, siekdami išieškoti skolas ir išvengti naujosios pranešimo skolininkams procedūros, gali kreiptis tiesiogiai į teismą dėl skolos iš vartotojo priteisimo (pavyzdžiui, dėl teismo įsakymo išdavimo). Todėl Įstatymo pakeitimai gali lemti teismų darbo krūvio padidėjimą. Be to, kreditoriams išieškant skolas teisminiu būdu, vartotojams tektų dar apmokėti kreditorių bylinėjimosi teisme išlaidas už advokatų ar advokatų padėjėjų teisines paslaugas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Įstatymo pataisose – ir galimybės, ir abejonės
Taigi, viena vertus Įstatymo pataisos suteikia vartotojui galimybę iš anksto sužinoti apie skolos administravimo ar reikalavimo perleidimo trečiajam asmeniui faktą ir nedelsiant atsiskaityti su kreditoriumi gera valia. To ir siekia įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymo pataisas. Prekes parduodančiai ar paslaugas teikiančiai įmonei tai taip pat būtų naudinga, nes pranešimą gavęs skolininkas būtų skatinamas iš karto atsiskaityti, o įmonė, jei būtų atsiskaitoma, išvengtų papildomų skolos administravimo sąnaudų.
Kita vertus, praktikoje skolų nesumokantys vartotojai dažniausiai neketina geruoju atsiskaityti, todėl, įgyvendinęs formalią pranešimo siuntimo skolininkui procedūrą pagal Įstatymo 61 straipsnį, po 30 dienų nuo kreipimosi dienos kreditorius vis tiek neišvengiamai turės perleisti reikalavimą arba skolos administravimą trečiajam asmeniui – skolų išieškojimą vykdančiam subjektui. Tuo tarpu trečiasis asmuo, kuriam perleistas reikalavimas ar skolos administravimas, pagal Įstatymo 61 straipsnio 3 dalį, turės pakartotinai informuoti skolininką apie perleidimo faktą.
Pažymėtina, kad vartotojas turi teisę sužinoti apie savo skolos ar skolos administravimo perleidimą trečiajam asmeniui. Tačiau iš vartotojo gali būti reikalaujama atlyginti teisiškai pagrįstas ir įrodytas ikiteisminio skolos administravimo išlaidas ir kreditoriaus patirtas teisinės pagalbos išlaidas, kai kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Todėl abejotina, ar tikslinga ir ekonomiška vartotoją privalomai informuoti apie reikalavimo teisės ar skolos administravimo perleidimą du kartus, nes papildomos pranešimo pareigos prekes parduodančioms ir (ar) paslaugas teikiančioms įmonėms nustatymas galiausiai gali atsisukti prieš patį vartotoją. Todėl Įstatymas keistinas, numatant tiek konkrečius skolos administravimo išlaidų ar neteisminio skolos išieškojimo maksimalius dydžius, ribojimus juos taikyti ir perkelti skolininkui, tiek ekonomiškesnę skolininko informavimo apie skolos ar skolos administravimo perleidimą trečiajam asmeniui procedūrą.
Publikaciją parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkas Markas Dobrovolskis.
