Vienas esminių tarptautinio arbitražo proceso privalumų yra santykinai paprastas jo metu priimtų galutinių sprendimų vykdymas kitose valstybėse. Arbitražo teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą, bylą laimėjusi šalis turi teisę kreiptis į kompetentingą skolininko valstybės teismą (ar bet kurios kitos valstybės, kurioje skolininkas gali turėti turto, teismą) su prašymu pripažinti šį sprendimą. Šis teismas neturi teisės peržiūrėti arbitražo bylos esmės ir arbitražo sprendimą gali atsisakyti vykdyti tik labai ribotais atvejais, pavyzdžiui, arbitražo teismui neužtikrinus lygių abiejų šalių procesinių teisių. Tuo tarpu bylą pralaimėjusi šalis valstybėje, kurioje buvo priimtas arbitražo sprendimas, gali kreiptis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo. Neseniai išnagrinėtoje byloje[1] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, kas nutinka tais atvejais, kai skolininkas kreipiasi dėl arbitražo sprendimo panaikinimo ir kitoje valstybėje pradėto proceso dėl arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymo. LAT taip pat pateikė ne mažiau reikšmingų pastebėjimų dėl arbitražinių išlygų galiojimo, kai šalis sieja tarptautinio krovinio vežimo santykiai, reglamentuojami Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR).
Teismo nagrinėtoje situacijoje šalys buvo sudariusios tarptautinio krovinio vežimo sutartį. Vežėjas, Lietuvoje registruota įmonė, prarado krovinį ir užsakovas, Rusijoje įsteigta bendrovė, padavė ieškinį arbitraže dėl nuostolių atlyginimo. Arbitražo teismui priteisus nuostolius, užsakovas kreipėsi į Lietuvos teismą dėl arbitražo teismo sprendimo pripažinimo bei vykdymo. Lietuvos teismui nusprendus leisti vykdyti arbitražo sprendimą prieš vežėją, vežėjas apskundė šį teismo sprendimą LAT, o arbitražo vietos valstybėje kreipėsi į teismą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad arbitražo vietos valstybėje sprendžiamas klausimas dėl arbitražo sprendimo galiojimo, vežėjas prašė LAT sustabdyti bylą dėl arbitražo sprendimo vykdymo, kol bus išspręstas klausimas dėl galiojimo.
Spręsdamas klausimą dėl bylos sustabdymo, LAT visų pirma pažymėjo, kad arbitražo teismų sprendimai įprastai tampa privalomi ir vykdytini nuo jų priėmimo momento. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai prašoma sustabdyti bylą dėl užsienio arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti, bylą nagrinėjantis teismas konkrečios bylos aplinkybių kontekste, be kita ko, turi įvertinti, ar bylos stabdymas labiau nei išnagrinėjimas atitinka šalių interesus, atsižvelgdamas į tai, ar prašymas panaikinti arbitražo sprendimą kilmės valstybėje pateiktas gera valia, ar yra pagrindas manyti, kad toks prašymas bus patenkintas, ar dėl bylos sustabdymo nepagrįstai nepailgės užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti procesas.
Šiuo konkrečiu atveju LAT atsisakė stabdyti bylos dėl arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo nagrinėjimą, atsižvelgdamas į keletą priežasčių. Pirma, prašyme sustabdyti bylą vežėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kad jo prašymas dėl arbitražo sprendimo panaikinimo galėtų būti patenkintas. Antra, dėl arbitražo sprendimo panaikinimo vežėjas į teismą kreipėsi tik praėjus 5 mėnesiams nuo sprendimo priėmimo ir tik tuomet, kai jis jau buvo pripažintas bei leistas vykdyti Lietuvoje. Galiausiai, LAT pažymėjo, kad iš vežėjo prašymo ir su juo pateiktų įrodymų nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nesustabdžius šios bylos nagrinėjimo, panaikinus arbitražo teismo sprendimą, vežėjo teisių pažeidimas negalėtų būti pašalintas.
Kaip minėta, ginčo šalys buvo sudariusios tarptautinio krovinio vežimo sutartį, kuriai taikytina CMR. CMR 33 straipsnis numato, kad vežimo sutartyje gali būti nuostata, kuria pripažįstama arbitražo kompetencija, bet su sąlyga – ši nuostata turi įtvirtinti, kad arbitražas vadovausis šia konvencija.
Aptariamu atveju vežėjas prašė ne tik stabdyti bylą dėl arbitražo teismo sprendimo pripažinimo bei vykdymo, bet ir apskritai atsisakyti pripažinti bei leisti vykdyti šį sprendimą. Vienas iš vežėjo argumentų buvo tai, kad šalių sutartyje numatyta arbitražinė išlyga tiesiogiai nenumatė, kad šalių tarpusavio ginčams bus taikoma CMR, kaip to reikalauja CMR 33 straipsnis, todėl pati arbitražinė išlyga yra negaliojanti (ir visas jos pagrindu vykęs arbitražo procesas nesukelia jokių teisinių pasekmių).
Vertindamas šį vežėjo argumentą, LAT pažymėjo, kad dėl CMR 33 straipsnio taikymo svarbiausia nustatyti, ar arbitražo teismas bylos nagrinėjimo metu realiai taikė CMR nuostatas, neatsižvelgiant į tai, kad šalis siejančioje arbitražinėje išlygoje tiesioginė nuoroda į CMR ir nebuvo padaryta. Šiuo atveju teismas nustatė, kad arbitražo teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, faktiškai vadovavosi CMR konvencija. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, buvo pakankama, kad būtų atmetami kaip teisiškai nepagrįsti vežėjo argumentai dėl arbitražinės išlygos negaliojimo CMR konvencijos 33 straipsnio pagrindu.
Apibendrinant pateiktus pastebėjimus, galima padaryti porą išvadų. Pirma, kalbant apie tarptautinio krovinių vežimo susitarimų kontekstą, galima teigti, kad Lietuvos teismai įtvirtino plačias tokių susitarimų šalių galimybes tarpusavio teisinius ginčus nagrinėti arbitraže, atmesdami formalius šalių argumentus dėl tariamo šalis siejančio arbitražinio susitarimo negaliojimo. Antra, kalbant apie bylos dėl arbitražo sprendimo pripažinimo bei vykdymo sustabdymą, Lietuvos teismai turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl tokios bylos sustabdymo ir šią teisę įgyvendina itin atsargiai, be kitų aplinkybių, atsižvelgdami į sustabdymo prašančios šalies elgesį. Todėl arbitražo sprendimų užginčijimas valstybių, kuriose jie buvo priimti, teismuose, netaps lengva piktnaudžiavimo priemone skolininkams, siekiantiems kuo labiau užvilkinti tokių arbitražo sprendimų vykdymą jų valstybėse. Šiame tekste aptarta LAT nutartis dar kartą patvirtina jau ilgą laiką Lietuvos teisinėje sistemoje vyraujančią tendenciją – Lietuvos teismų požiūris į arbitražo procesą atitinka moderniausias kitose valstybėse vyraujančias tendencijas, pagal kurias teismai arbitražo procesą bei jo rezultatą – arbitražo sprendimą – „saugo“ nuo nepagrįstų šalių argumentų bei pretenzijų ir siekia užtikrinti efektyvų arbitražo sprendimo įvykdymą. Todėl renkantis arbitražą, kaip teismui alternatyvų ginčų sprendimo būdą, galima pagrįstai tikėtis, kad arbitražo teismo priimtas sprendimas Lietuvoje bus gerbiamas bei efektyviai vykdomas.
Parengė „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Ovidijus Speičys.
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023.
