Pastaruoju metu Lietuvos teismuose kyla ginčų dėl kredito sutartyse esančių sutarčių sąlygų, kurios apibrėžia atsiskaitymą už paskolintus pinigus, t. y. teisėje vadinamąsias pelno palūkanas, kurios tam tikrais atvejais virsta neigiamomis. Tokios situacijos susidaro, kai sutarties sąlyga, nustatanti pelno palūkanų dydį, turi kintamąją bazinę dalį, dažniausiai paremtą LIBOR (Londono tarpbankinės rinkos palūkanų normos) indeksu.
Vienas ginčas dėl neigiamų palūkanų jau pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Šioje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai kredito įstaiga vartotojams paskolino pinigus Šveicarijos frankais, o pelno palūkanų kintamoji dalis pagal kredito sutartį buvo paremta LIBOR CHF indeksu. Šiam su Šveicarijos franku siejamam indeksui pasidarius neigiamam, susiklostė tokia teisinė situacija, kai kredito įstaiga, užuot gavusi užmokestį už paskolintą sumą, turėjo primokėti (atimant neigiamas palūkanas nuo paskolos įmokų) kredito gavėjui. Sutartyje nebuvo įtvirtinta vadinamoji „palūkanų grindų“ sąlyga, pagal kurią laikoma, kad tais atvejais, kai dėl indekso pokyčio palūkanos tampa neigiamomis, jos yra prilyginamos nuliui. Tačiau kredito įstaiga, net ir nesant tokios sutarties sąlygos, nusprendė vienašališkai prilyginti neigiamomis tapusias palūkanas nuliui. Dėl to ir kilo teisminis ginčas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pritarė kredito įstaigos argumentams nurodydami, kad kreditavimo sutartis savo esme negali nustatyti neigiamų palūkanų, nes LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.881 straipsnio 1 dalyje, kuri apibrėžia kreditavimo sutarties sampratą, nustatyta pareiga mokėti pelno palūkanas. Todėl teismai laikė, kad negalima tokia situacija, kai kreditavimo sutartis virsta neatlygintine.
Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi nepritarė tokiai žemesnių teismų pozicijai, nurodydamas, jog, nors CK įtvirtinta prezumpcija, kad kredito sutartis yra atlygintinė, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį bei mokėjimo tvarką tarpusavio susitarimu gali nustatyti pačios šalys. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad „CK įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia kredito sutarties šalims teisę susitarti dėl neatlygintinio kredito suteikimo ar netgi dėl to, kad kreditorius mokėtų atlyginimą kredito gavėjui už jo naudojimąsi kreditoriaus suteiktais pinigais. Tačiau toks susitarimas turi būti aiškiai išreikštas šalių sudarytoje sutartyje.“
Taigi, kasacinis teismas iš esmės remdamasis sutarties laisvės ir privalomumo principais nedviprasmiškai išaiškino, kad kredito sutartį reikės vykdyti pagal raidę net ir tuomet, kai pelno palūkanos tampa neigiamos.
Užsienio teisės doktrinoje ir teismų praktikoje dėl neigiamų palūkanų kredito sutarčių atveju nėra vieningos pozicijos, t. y. egzistuoja dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Pagal vieną iš jų teigiama, kad atlyginimo pareiga negali būti perkelta kredito įstaigai, todėl neigiamos palūkanos iš principo nėra galimos. Remiantis kita pozicija, atlygintinumo pareiga gali būti perkelta kredito įstaigai nesant kitokio sutarties šalių susitarimo, pavyzdžiui, „palūkanų grindis“ apibrėžiančios sąlygos.
Po minėtos kasacinio teismo nutarties galimos tokios išvados: pirma, kredito įstaigoms, kurios susiduria su tokia situacija, teks prisiminti fundamentalią sutarčių teisėje esančią bendradarbiavimo pareigą ir sėsti prie derybų stalo ir abipusiu sutarimu persiderėti dėl pelno palūkanas apibrėžiančių sąlygų; antra, ateityje skolinant pinigus, kredito įstaigoms būtų racionalu sutartyse nustatyti „palūkanų grindis“ apibrėžiančias sąlygas.
Kredito sutarčių, kurios sudaromos su vartotojais, atžvilgiu svarbu dar ir tai, kad jose nebūtų tokių sąlygų, kurios įgalintų kredito įstaigą vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos nuostatas. Tokių vienašališko sutarties keitimo teisę numatančių sąlygų įtraukimas gali turėti keleriopų neigiamų pasekmių. Viena vertus, remiantis CK tokios sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis. Kita vertus, į Lietuvos teisę perkėlus Direktyvos 2019/2161 (vadinamoji the Omnibus Directive, toliau – Omnibus direktyva) nuostatas ir nuo 2022 m. gegužės 28 d. pradėjus jas taikyti, už nesąžiningomis pripažintų sutarties sąlygų numatymą vartojimo sutartyse verslininkams grėstų ir nemenkos baudos. Jos būtų skaičiuojamos procentais nuo verslininko metinės apyvartos – iki 4 proc., o nesant galimybės jos apskaičiuoti – iki 2 mln. eurų.
Kadangi įgyvendinus Omnibus direktyvą už vartotojų teisių pažeidimus kils atsakomybė, kurią dėl sankcijų griežtumo galima prilyginti atsakomybei, kylančiai pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, verslininkams, turintiems santykių su vartotojais, reikėtų jau dabar suskubti persižiūrėti sutartis ir vartotojų atžvilgiu taikomas praktikas.
Publikaciją parengė vyresnioji teisininkė, advokatė dr. Rūta Lazauskaitė.
