Po Rusijos agresijos sukelto karo Ukrainoje į viršų šoktelėjusios mažmeninės kuro kainos sulaukė ne tik vartotojų nuogąstavimų, bet ir papildomo valdžios atstovų dėmesio.
Štai, dar mėnesio pradžioje energetikos ministras Dainius Kreivys paprašė Lietuvoje veikiančių degalinių operatorių paaiškinti kuro kainų augimo priežastis, o po kurio laiko Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Bagdonas kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu ištirti, ar degalinių tinklai „<…> nepiktnaudžiauja dramatiškais šuoliais didmeninėje rinkoje“.
Taigi, susiklosčiusi situacija pasidarė aktuali ir konkurencijos teisės požiūriu.
Kaip žinia, mažmeninė kuro kaina susideda iš žaliavinės naftos kainos, jos perdirbėjo maržos, valstybės nustatyto akcizo, degalinės nustatomos maržos ir pridėtinės vertės mokesčio. Reikšmingiausia kainos dedamoji – akcizas, o degalinės tarpusavy konkuruoja jų pačių nustatomų maržų dydžiais, kurie sudaro tik nereikšmingą galutinės kuro kainos dalį.
Valdžios įtarimus dėl sąžiningos konkurencijos principus galimai paminančio degalinių veikimo rinkoje gali pastiprinti tai, jog galutinėje kuro kainoje žaliavos sąnaudos sudaro ne tokią reikšmingą dalį, kad jos padidėjimas galėtų savaime lemti tokį ženklų matomą mažmeninės kainos šuolį. Be to, pastarojo meto kainų pakilimą sunkiai paaiškina ir tai, jog degalinėse ženkliai aukštesne kaina buvo pardavinėjamas kuras, kuris anksčiau didmeninėje rinkoje buvo įsigytas dar mažesne kaina. Galiausiai, žaliavos kainos mažėjimas nėra linkęs taip greit atsispindėti galutinėje kuro kainoje, kaip žaliavos kainos didėjimo atveju.
Taigi, šių aplinkybių kontekste visai pagrįstai gali kilti klausimas, ar kuro kainos keičiasi išimtinai tik nuo nematomos rinkos rankos, ar visgi ir nuo nesąžiningo rinkos žaidėjų indėlio ir kaip tokiu atveju galėtų pagelbėti konkurencijos taisyklės?
Pradėti reiktų nuo to, kad jeigu degalinės kainas nustato savarankiškai ir nesant jokių kontaktų su konkurentais, net ir tam tikra prasme nesąžiningai pasinaudojant susiklosčiusia situacija rinkoje, grynai konkurencijos teisės požiūriu toks elgesys negalėtų būti laikomas neteisėtu, o Konkurencijos taryba neturėtų svertų jo užkardyti. Tokiu atveju nebent būtų galima svarstyti apie kitų reguliuojančiųjų institucijų įsitraukimą pagal jų kompetenciją (pavyzdžiui, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos).
Konkurencijos tarybos įsitraukimą galėtų paskatinti duomenys apie galimą degalinių operatorių tarpusavio veiksmų derinimą, mažinantį tarpusavio konkurenciją, ką nustatyti gali būti itin sudėtinga, ypač kuro mažmeninės prekybos rinkoje.
Lietuvoje veikiančios degalinės kelis kartus jau yra (nors ir ganėtinai seniai) patekusios į Konkurencijos tarybos akiratį, o pažeidimą, kuris buvo nedidelio masto ir lokalus, šiame sektoriuje taryba yra išaiškinusi vos vieną kartą, nustačiusi, jog Naujojoje Akmenėje veikusios konkuruojančios degalinės derino tarpusavio kainas, ką leido įrodyti, be kita ko, degalinių darbuotojų telefoniniai skambučiai ir po jų sekę kainų koregavimai.
Kitus du kartus taryba nesurinko pakankamai veiksmų derinimą patvirtinančių įrodymų ir pradėtus tyrimus nutraukė, nors tirtų degalinių kainos aktualiu laikotarpiu buvo iš esmės vienodos.
Reiktų pažymėti, jog skirtingų degalinių taikomų kainų dydžio, jų kitimo dinamikos panašumas ar net vienodumas savaime neturėtų būti vertinamas kaip egzistuojančio neteisėto veiksmų derinimo rinkoje rezultatas.
Kituose mažmeninės prekybos sektoriuose kainų dinamikos panašumai nėra tokie įprasti ir tam tikrais atvejais gali būti vertinami kaip potencialaus veiksmų derinimo įrodymas. Tačiau kuro mažmeninės prekybos rinkos struktūra, kainodaros skaidrumas ir degalinių taikomos konkurentų kainų stebėjimo priemonės lemia skirtingų degalinių panašų kainų lygį ir pokytį laiko atžvilgiu.
Visgi reiktų neužmiršti, jog konkurencijos teisėje tarp teisėto „apdairaus prisitaikymo“ prie konkurento elgesio ir neteisėto „nebylaus susitarimo“ egzistuoja tam tikra pilka zona, kurioje teisėtumo riba yra ganėtinai reliatyvi, o tikslius atsakymus gali pateikti tik išsami ekonominė ir teisinė situacijos analizė.
O kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju, galbūt visuomenės ir valdžios susirūpinimo nulemtas kuro kainų padidėjimo aktualumas ir mastas galės virsti ir papildoma paskata tarybai detaliau patyrinėti šią rinką? Ar bent jau atkreipti rinkos žaidėjų dėmesį ir perspėti dėl nesąžiningo elgesio rinkoje, kaip kad mėnesio pradžioje gerbti sąžiningos konkurencijos principus buvo paraginti mažmeninės prekybos tinklai.
Laikas parodys, o ūkio subjektai turėtų žinoti, kad konkurencijos taisyklių pažeidimas gali lemti iki 10 % metinių pasaulinių pajamų siekiančią baudą ir klientų, vartotojų žalos atlyginimo ieškinius.
Parengė advokatas Liudas Šiukšteris, advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas, konkurencijos teisės ekspertas
