Ką sako naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika: pranešėjas ar pasakotojas?

Šiandien į google paiešką suvedus žodį „pranešėjas“ pirmiausia iškrenta nuorodos į vieną naujai išleistą knygą. Ji kelia visuomenės susidomėjimą, kaitina politines aistras, bet taip pat verčia mus dar kartą prisiminti, kas gi yra tas pranešėjas.

Pranešėjų atsiradimo istorija mena jau daugiau nei du šimtus metų, kai bene pirmieji pranešėjai XVIII a. pabaigoje JAV pranešė apie netinkamą kariuomenės elgesį su karo belaisviais. Lietuvoje Pranešėjų apsaugos įstatymas (toliau – PAĮ) priimtas 2017 m., nors pirmasis tokio įstatymo projektas buvo pateiktas dar 2010 m., į viešumą iškilus pirmosioms garsioms pranešimų apie įstatymų pažeidimus darbovietėse – atlyginimus „vokeliuose“ – istorijoms. Iki to laiko tam tikri apsaugos mechanizmai pranešus apie neteisėtus darbdavio veiksmus buvo nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme, Darbo kodekse, Baudžiamojo proceso kodekse ir kituose įstatymuose. Pirmiausia pranešimai ir buvo siejami su nusikalstamomis, korupcinio pobūdžio veikomis, tačiau vėliau pranešimo turinio supratimas keitėsi, apimdamas įvairius galimus pažeidimus, netinkamą profesinį elgesį darbovietėje ir pan.

2019 m. įsigaliojęs PAĮ nesukėlė itin didelio proveržio. Be to, tik iš dalies atitiko 2019 m. pabaigoje priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (toliau – Direktyva (ES) 2019/1937) nuostatas. Todėl 2022 m. įsigaliojo naujos redakcijos PAĮ, kuris išplėtė pranešėjų apsaugą.

Pagal šiuo metu galiojantį PAĮ, pranešėju laikomas fizinis asmuo, pateikiantis informaciją apie pažeidimą įstaigoje, apie kurį sužinojo iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo ar sutartinių (konsultavimo, rangos, subrangos, stažuotės, praktikos, savanoriškos veiklos ir pan.) santykių su šia įstaiga arba įdarbinimo ar kitų ikisutartinių santykių metu, taip pat informaciją apie pažeidimą pateikiantis savarankiškai dirbančio asmens statusą turintis asmuo, akcininkas ar asmuo, priklausantis įmonės administraciniam, valdymo ar priežiūros organui (įskaitant vykdomųjų galių neturinčius narius, taip pat savanorius ir apmokamus ar neapmokamus stažuotojus), arba bet kuris fizinis asmuo, dirbantis prižiūrint ir vadovaujant rangovams, subrangovams ir (ar) tiekėjams, kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. Kompetentinga institucija yra Lietuvos Respublikos prokuratūra. Pažymėtina, kad apie įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje daromus pažeidimus dažniausiai ir greičiausiai sužino ne pašaliniai, o įstaigoje dirbantys asmenys. Būtent faktinis profesinis, darbinis santykis ir yra vienas iš pranešėją apibūdinančių požymių, t. y. tam tikras lojalumo, priklausomybės ir diskretiškumo tarpusavio ryšys. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, pavaldumo santykių, pranešimus pateikę asmenys rizikuoja sulaukti neigiamo poveikio. Atleidimas ar laikinas nušalinimas nuo pareigų, psichologinis spaudimas, grasinimai ir kiti panašūs veiksniai lemia asmenų pasyvumą ir abejingumą, taigi vengiama padėti atskleisti bei greitai ir operatyviai išaiškinti įstaigoje daromus pažeidimus.

Bijodami neigiamo poveikio, asmenys, pranešantys apie galimus įstatymų pažeidimus viešai, gali imtis tam tikrų veiksmų – tapti „pranešėjais-pasakotojais“. Pažymėtina, kad tokiu atveju, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnį, viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus. Taigi anonimiškai paskleista informacija visų pirma sukelia reputacinę žalą toms įstaigoms, įmonėms, asmenims, apie kurių netinkamą veikimą yra pranešama. Antra, likdamas anonimu, tokią informaciją nutekinęs asmuo gali sukelti pavojų ne tik sau, bet ir kitiems, kurie gali būti įtarinėjami nutekinę informaciją ir prieš kuriuos gali būti imamasi tam tikrų poveikio priemonių.

2023 m. vasario 14 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžioji kolegija priėmė sprendimą pranešėjų byloje Halet prieš Liuksemburgą. Tai buvo gana plačiai Europoje prieš dešimtmetį nuskambėjusi LuxLeaks istorija, kai vienoje kompanijoje dirbę asmenys nutekino konfidencialią informaciją apie klientų, tarptautinių korporacijų, susitarimus dėl mokestinių lengvatų. Informaciją pagarsinęs asmuo buvo ne tik atleistas, bet taip pat ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už duomenų vagystę ir profesinės paslapties atskleidimą. Nesutikdamas su jam taikytomis poveikio priemonėmis, Haletʼas gynėsi teigdamas, kad priemonės yra neproporcingos ir pažeidžia jo saviraiškos laisvę, nustatytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnyje.

EŽTT pirmajame sprendime sutiko su nacionalinių teismų išvadomis, kad nustatytų bylos aplinkybių tyrimas neleidžia pareiškėjui taikyti pranešėjų apsaugos, mat pareiškėjo atskleisti duomenys nebuvo nauja, nežinoma informacija, o tik papildė ir patikslino jau anksčiau pareiškėjo kolegos atskleistą informaciją apie mokestinius susitarimus. Be to, pareiškėjas šią informaciją atskleidė pavogdamas duomenis ir nesilaikydamas profesinės paslapties reikalavimų, taip sukeldamas įmonei, kurioje dirbo, didelę reputacinę žalą. Pareiškėjui nesutinkant su tokiomis EŽTT išvadomis, bylos ėmėsi Didžioji kolegija, kuri nusprendė priešingai ir nustatė, kad pareiškėjui turėjo būti taikyta pranešėjų apsauga.

Pranešėjų apsauga reiškia pranešėjo konfidencialumo užtikrinimą, draudimą daryti jam neigiamą poveikį, atlyginimą už vertingą informaciją ir kt., o svarbiausia – atleidimą nuo atsakomybės. Taigi kiekvienu atveju, kai yra sprendžiamas pranešėjo apsaugos klausimas, turi būti nustatyta teisinga interesų pusiausvyra, t. y. ar atskleista informacija padeda užkirsi kelią blogosioms praktikoms, nusikaltimams ir labiau atitinka viešąjį interesą nei pranešėjo nubaudimas už neteisėtas veikas atskleidžiant informaciją.

Tokio pobūdžio bylose paprastai atliekamas Gujos kriterijų vertinimas. 2008 m. byloje Guja prieš Moldovą teismas nustatė tokius reikalavimus, kuriuos turi atitikti informacijos atskleidimas, kad būtų galima taikyti EŽTK 10 straipsnio apsaugą:

1. Ar buvo galima pasinaudoti alternatyviais pranešimo kanalais – vis dėlto pirmiausia apie pažeidimą skatinama pranešti organizacijos vidiniu kanalu asmenims, kurie yra atsakingi už tokios medžiagos vertinimą ir sprendimų priėmimą. Viešas informacijos atskleidimas laikytinas paskutine priemone ir galimas tais atvejais, kaip nurodyta PAĮ, kai siekiama pranešti apie gresiantį pavojų žmonių gyvybei, visuomenės sveikatai ar aplinkai, kai siekiant užkirsti kelią tokiai grėsmei būtina imtis skubių veiksmų ir dėl laiko stokos nėra galimybių apie pažeidimą pranešti kitais būdais arba kitais būdais pranešus apie pažeidimą nebuvo laiku imtasi reikiamų veiksmų. EŽTT praktikoje nurodyta, kad vidiniai pranešimų pateikimo kanalai turi būti ne tik įdiegti, bet ir veikti tinkamai. Generalinės prokuratūros atliktoje pranešėjų apsaugos sistemos apžvalgoje nustatyta, kad vidiniai kanalai, nors yra įdiegti daugelyje įmonių, tačiau ne visose apie juos informacija yra skelbiama viešai, ne visais atvejais informaciją galima pateikti keliais būdais, o ne tik, pavyzdžiui, elektroniniu paštu. Kadangi vidinis pranešimų pateikimo kanalas visų pirma yra skirtas pačiai įstaigai, įmonei savo veiklos organizavimui gerinti ir didesnei žalai išvengti, šios sistemos nuolatinis peržiūrėjimas ir, jei reikalinga, tobulinimas, sukuria sąlygas įstaigai, įmonei užkirsti kelią galimiems pažeidimams, reputacijos smukdymui ir t. t. Aptariamoje Halet byloje tiek nacionaliniai teismai, tiek EŽTT nusprendė, kad pareiškėjas pagrįstai skelbė informaciją viešai, mat įmonė, kurioje jis dirbo, neatliko neteisėtų veiksmų, o tik sumaniai pritaikydavo teisinį reguliavimą tam, kad jos klientai, didžiosios tarptautinės korporacijos, galėtų pasinaudoti galimomis mokesčių lengvatomis. Tai rodo, kad net ir gavęs pranešimą apie tai, jog tokia praktika nėra socialiai teisinga, darbdavys vargu, ar būtų ėmęsis kokių nors veiksmų tokiems darbo metodams pakeisti.
2. Ar atskleista informacija buvo autentiška – pareiškėjas turi būti tikras ir pagrįstai manyti, kad jo turima informacija apie galimus pažeidimus yra teisinga. Tai jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjas turi turėti neginčijamų įrodymų apie daromus pažeidimus, nes dažnai jis tokios informacijos gali objektyviai negalėti gauti, tačiau jo turimi nuogąstavimai negali remtis jo subjektyviais samprotavimais, apkalbomis ir pan. Halet byloje teismams nekilo abejonių dėl atskleistos informacijos autentiškumo, mat pareiškėjas žurnalistui buvo perdavęs mokestinius dokumentus tų korporacijų, su kuriomis pats dirbo ir kurių tikslus ir jiems pasiekti taikytas priemones jis gerai žinojo.
3. Ar pareiškėjas informaciją atskleidė vedamas geros valios – pareiškėjo motyvų tyrimas yra itin svarbus elementas, siekiant nustatyti, ar jam gali būti taikoma pranešėjų apsauga, t. y. asmuo negali atskleisti informacijos tik vedamas asmeninių, finansinių tikslų, pavyzdžiui, siekdamas pakenkti darbdaviui, atkeršyti ir pan. Halet byloje teismams nekilo abejonių, kad pareiškėjas siekė patvirtinti žurnalisto pradėtą tyrimą dėl neteisingos mokesčių praktikos šalyje ir veikė gera valia.
4. Ar buvo viešasis interesas tokią informaciją atskleisti – apibrėžti viešąjį interesą yra gana sunku, tad kiekvienu atveju turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės. Paprastai šį kriterijų atitinka tokios situacijos, kai siekiama pranešti apie nusikaltimą ir apsaugoti dalies piliečių interesus, kai siekiama informuoti visuomenę apie tam tikrą socialinę problemą ir kai siekiama sukelti visuomenėje diskusiją kokiu nors ypač svarbiu klausimu. Pažymėtina, kad viešasis interesas neturi būti tapatinamas su visuomenės troškuliu gauti daugiau informacijos apie kitų asmenų privatų gyvenimą ar siekiu sukelti skandalą. Halet byloje bene pirmą kartą buvo taip išaukštintas viešasis interesas gauti informaciją, net ir pažeidžiant profesinę paslaptį. EŽTT pažymėjo, kad pranešimo apie galimus pažeidimus tikslas yra ne tik atskleisti informaciją, bet ir sukelti tam tikrus pokyčius.
5. Ar atskleidžiant tokią informaciją buvo padaryta žala – kai atskleidžiama informacija apie galimai daromus pažeidimus ar netinkamą elgesį, žala pirmiausia pasireiškia visuomenės pasitikėjimo praradimu, sugadinta reputacija. Halet byloje teismai nustatė, kad pareiškėjo darbdavys patyrė tam tikrą reputacinę žalą, tačiau ji buvo trumpalaikė. Klausimas iškilo dėl pačios visuomenės galimai patirtos žalos, mat informacija buvo atskleista pavogus duomenis, tuo tarpu pačios valstybės interesas yra užkardyti tokius nusikaltimus, be to, duomenys buvo atskleisti pažeidus profesinę paslaptį, kas taip pat yra visuomenės interesas užtikrinti patikimą tam tikrų profesijų atstovų ir jų klientų santykį. Nepaisant to, Halet byloje EŽTT Didžioji kolegija nusprendė, kad viešasis interesas žinoti apie netinkamą mokestinę praktiką ir didžiųjų korporacijų gaunamas naudas yra neabejotinas visos visuomenės, ne tik Liuksemburge, bet ir Europoje, ekonominis ir socialinis interesas ir, vertinant šio viešojo intereso ir profesinės paslapties išsaugojimo pusiausvyrą, neabejotinai didesnė reikšmė turėtų būti teikiama viešajam interesui.
6. Ar informaciją atskleidusiam asmeniui buvo taikytos labai griežtos priemonės – informaciją atskleidusiam asmeniui gali būti taikomos įvairios sankcijos – profesinės, drausminės ar baudžiamosios. Taikytų sankcijų griežtumas gali sukelti „chilling effect“, kai kiti asmenys bus atgrasyti atskleisti informaciją apie galimus pažeidimus, nenorėdami, bijodami patirti tokio pobūdžio suvaržymus. Nors Halet byloje pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės nebuvo itin didelės, tačiau EŽTT pažymėjo, kad atleidimas iš darbo ir baudžiamoji atsakomybė gali sukelti atgrasantį efektą ir užkirsti kelią pranešimams ateityje.

Lietuvos teismų praktikoje bylų, kuriose būtų sprendžiamas pranešėjo apsaugos klausimas, nėra daug. Dažniausiai jos yra susijusios su darbo sutarties nutraukimo ginčijimu ar pranešėjo statuso nesuteikimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje teismai, spręsdami klausimą dėl pranešėjo atleidimo teisėtumo, dažnai vertina, ar pranešėjas buvo atleistas dėl to, kad yra pranešėjas. Sprendžiant klausimus dėl profesinių paslapčių atskleidimo, Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai susiduriama su tokiomis situacijomis, kai ginčijamas komercinės paslapties atskleidimas konkurentams arba kai keliamas klausimas dėl tinkamos teisės į gynybą užtikrinimo, sprendžiant advokato profesinės paslapties atskleidimo aplinkybes. Bylas, panašias į aptartąją, Lietuvos teismai greičiausiai spręs ateityje, mat pranešėjų institutas laikomas vienu iš demokratijos pagrindų, aktyvios pilietinės visuomenės požymių, kai, nepaisydamas galimos gauti naudos (išlaikytos darbo vietos, ramybės ir pan.), asmuo pasirenka pranešti apie galimus pažeidimus. Kaip buvo pažymėta pirmiau, pranešimai visų pirma yra naudingi pačiai įstaigai, įmonei, todėl visi, turintys de facto profesinius santykius su atitinkamu vienetu, turėtų būti supažindinami su vidiniu pranešimo apie pažeidimus kanalu ir vykdomo tyrimo eiga. Kaip rodo aptarta EŽTT praktika, pranešėjų apsaugos mechanizmas tampa vis stipresnis, plačiau vertinant viešąjį interesą ir visuomenės galimybes būti informuotai apie galimus pažeidimus ar netinkamas elgesio praktikas. Viešas informacijos atskleidimas gali sukelti rimtų padarinių įstaigoms, įmonėms, todėl siekiant jų išvengti geriau pradėti laiku mokytis iš savo klaidų, jas pastebint, pripažįstant ir keičiant.

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė Simona Vilkelytė