Po Konstitucinio Teismo nutarimo aiškumo dėl vidaus sandorių…
Savivaldybių tarnautojams spalio 10-ąją minint Vietos savivaldos dieną, Konstitucinis Teismas (KT) priėmė dar vieną[1] nutarimą[2] vidaus sandorių tem…
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija liepos 19 dieną patenkino PAR litvakų skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą atsisakyti tenkinti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, bei įpareigoti ministeriją iš naujo tinkamai išnagrinėti litvakų prašymus dėl dvigubos pilietybės atkūrimo.
Pareiškėjams šioje byloje atstovavo advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuotos partnerės advokatės Solveiga Palevičienė bei Inga Klimašauskienė.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą buvo atmetęs kaip nepagrįstą, iš esmės laikydamasis savo ankstesnės formaliosios praktikos bei nurodęs, kad pareiškėjo motinos išvykimas iš Lietuvos nelaikytinas pasitraukimu, nes Migracijos departamentui jų nurodytos pasitraukimo iš Lietuvos iki 1940 m. priežastys neva nesusijusios su ypatingomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį.
Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teisėjų kolegija, patenkindama pareiškėjų skundą, nors ir vadovaudavosi pareiškimų metu galiojusios Pilietybės įstatymo 7 straipsnio redakcijoje įtvirtintos „pasitraukimo“ sąvokos, siejamos su asmens išvykimu iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės, interpretacija, tačiau pabrėžė, jog tokia grėsmė nėra siejama išimtinai tik su okupacinio režimo keliamomis grėsmėmis. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, paskatinusių jų šeimą išvykti iš Lietuvos būtent dėl priklausymo tautinei grupei bei atitinkamai nepakankami motyvavo savo sprendimą atsisakyti atkurti pilietybę.
Teismas, įpareigodamas Vidaus reikalų ministeriją iš naujo tinkamai išspręsti pareiškėjų prašymus dėl dvigubos pilietybės atkūrimo, atkreipė dėmesį į pareiškėjų byloje pateiktą VDU prof. Dr Šarūno Liekio bei dr. Lino Venclausko atlikto istorinio tyrimo pagrindu padarytą išvadą apie 1918 – 1949 m. laikotarpio sunkią žydų bendruomenės padėtį Lietuvoje bei kitus teismui pateiktus argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjų prašymų pagrįstumą.
Teismas savo sprendime taip pat pažymėjo, kad 2016 m. birželio 23 d. Seimas priėmė Pilietybės įstatymo 2 ir 7 str. pakeitimo įstatymą, kuriuo siekiama suteikti asmenims platesnes galimybes atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtu įstatymu asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m., samprata pakeista į asmenų, išvykusių minėtu laikotarpiu, sąvoką, todėl priežastys, kurios sąlygojo tokių asmenų išvykimą iš Lietuvos, tapo nebesvarbios.
Advokatės Solveigos Palevičienės teigimu, šis Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas kartu su Seimo priimtais Pilietybės įstatymo pakeitimais, suteikiančiais galimybę tūkstančiams litvakų, priverstų palikti Lietuvą iki 1940 m. dėl šiurkštaus jų teisių pažeidimo dėl priklausymo etninei grupei bei gresiančio Holokausto, parodo ne tik teisinės sąmonės lūžį Lietuvoje, bet ir politinę brandą bei atsakingą požiūrį į Lietuvai jautrius istorinius įvykius.