Vienoje iš naujausių š. m. rugsėjo mėnesį paskelbtų nutarčių[1] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą patvirtino, kad šalių susitarimas dėl ginčo sprendimo arbitraže, kuriuo jos atsisako teisės į teisminę gynybą, yra privalomas pirmiausia pačioms šalims, o teismai tokį susitarimą gerbia ir jį aiškindami maksimaliai siekia išsaugoti šalių pasirinkimą dėl alternatyvaus ginčų sprendimo būdo. Kasacinis teismas pagrįstai išaiškino, kad arbitražinė išlyga rangos sutartyje negali reikšti jos taikymo tik iki darbų atlikimo termino pabaigos, bet apima ir šalių ginčus po rangos sutarties įvykdymo, t. y. ir garantiniu laikotarpiu – iki visiško šalių įsipareigojimų pagal rangos sutartį įvykdymo. Kita vertus, tam, kad savo sutartines teises ginanti šalis kitos sutarties šalies nebūtų įvelta vien į jurisdikcinį ginčą, byla nagrinėtina arbitraže ar instituciniuose valstybės teismuose, o ginčas, neabejotina, atitolina pagrindinio sprendimo dėl ginčo esmės priėmimą, o dažnu atveju – ir siekiamą nuostolių atlyginimą, labai svarbu sutartyje atsakingai ir preciziškai formuluoti arbitražinę išlygą, apsaugančią nuo bet kokių interpretacijų.
***
Arbitražas – alternatyvus teisminiam ginčų sprendimo būdas, pačių šalių laisvai pasirinktas tampa joms privalomas.
Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui (sudariusios atskirą arbitražinį susitarimą arba įtraukusios arbitražinę išlygą sutartyje). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Komercinio arbitražo įstatyme. Jei vis tik net ir esant arbitražiniam susitarimui viena šalis kreipiasi į teismą, teismas, vertindamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti nurodytus procesinius padarinius, t. y. atsisakyti priimti ieškinį arba šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau palikti jį nenagrinėtą, turi nustatyti:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus.
Arbitražinio susitarimo aiškinimas ir jo galiojimo terminas, pasibaigus sutarties įvykdymo terminui.
Arbitražinis susitarimas taip pat yra šalių sutartis, todėl, kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi šį susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas civiliniame kodekse. Svarbu, kad arbitražiniam susitarimui taikomas autonomiškumo principas, t. y. net arbitražinio susitarimo pripažinimas negaliojančiu nedaro negaliojančios pačios sutarties. Ir atvirkščiai – šaliai ginčijant pačią sutartį, tai netaikoma joje esančiai arbitražinei išlygai, t. y. nors ir ginčydama pačią sutartį, šalis turi laikytis joje nustatytos ginčų sprendimo arbitraže tvarkos (šiuo atveju ginčo dėl sutarties galiojimo).
Aiškinant arbitražinį susitarimą, kaip ir aiškinant bet kurią kitą sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartį ir atitinkamai arbitražinę išlygą ir prisiimant iš jos kylančius įsipareigojimus. Todėl teismas nagrinėtoje byloje nusprendė, kad kilęs ginčas dėl nuostolių, atsiradusių garantiniu laikotarpiu, atlyginimo, t. y. ginčas susijęs su rangos sutarties vykdymu (netinkamu vykdymu), yra kilęs sutarties vykdymo metu, nes darbų garantinis terminas dar nėra suėjęs, todėl patenka į sutartyje įtvirtintos arbitražinės išlygos apimtį.
Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Todėl teismo neįtikino argumentas, kad rangos sutarties vykdymas baigėsi atlikus joje nurodytus rangos darbus, o arbitražinės išlygos formuluotė „sutarties vykdymo metu“ suprantama siaurai, tik kaip „rangos darbų pagal sutartį atlikimo metu“. Rangovės sutartinių prievolių (įskaitant prievolę atlyginti užsakovo išlaidas, susijusias su garantiniu laikotarpiu atsiradusių defektų šalinimu) vykdymas nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį nėra ribojamas rangos darbų atlikimo termino pabaiga.
Dėl arbitražinio susitarimo defektų įtakos tokio susitarimo įgyvendinimui.
Kaip minėta, remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat pažeisti, t. y., kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Vis dėlto arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą.[2]
Arbitražiniai susitarimai, kurie nėra pakankamai tikslūs arba prieštarauja kitoms sutartyje nustatytoms ginčų sprendimo išlygoms, tarptautinėje arbitražo praktikoje pripažįstami patologiniais. Vis dėlto ne kiekviena arbitražinio susitarimo patologija yra kliūtis ginčo šalis nukreipti į arbitražą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs. Aiškinant arbitražinį susitarimą pirmenybė turi būti teikiama tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą (efektyvaus aiškinimo principas).
Net ir nustačius, kad arbitražinis susitarimas turi trūkumų, tačiau iš jo turinio įmanoma nustatyti, kokia yra šalių valia dėl pasirinkto ginčo sprendimo būdo, toks arbitražinis susitarimas turi būti taikomas.
Tarptautinėje komercinio arbitražo doktrinoje pakanka tokių esminių arbitražinio susitarimo sąlygų jo taikymui:
Tuo tarpu kitos arbitražinio susitarimo sąlygos, tokios kaip arbitražo teismo buveinė, arbitražo teismo sudėties taisyklės, arbitražo institucijos paskyrimas, proceso kalbos pasirinkimas ir taikytinų procesinių taisyklių nustatymas, paprastai nepripažįstamos esminėmis arbitražinio susitarimo sąlygomis, todėl su šiomis sąlygomis susiję arbitražinio susitarimo defektai dažniausiai priskirtini defektams, kurie gali būti ištaisomi arbitražo ar teismo ir ginčo šalių nukreipimo į arbitražą savaime nedaro negalimo. Vis tik tokiu atveju, kai arbitražiniame susitarime yra defektų, šalys gali neišvengti tam tikrų netikėtumų dėl arbitrų skaičiaus, proceso kalbos, tvarkos ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje, inter alia, buvo kilęs ginčas dėl šalių pasirinktos nuolatinės arbitražo institucijos. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai arbitražiniame susitarime arbitražo institucija yra nurodyta netiksliai, klausimas, dėl kurios konkrečiai arbitražinės ginčų sprendimo institucijos šalys susitarė, vėl turi būti vertinamas taikant bendruosius sutarčių aiškinimo principus.
Tais atvejais, kai arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija kilus ginčui nebėra prieinama bylos šalims (pvz., dėl to, jog yra likviduota), teismas turėtų analizuoti ir vertinti, ar arbitražo institucijos pasirinkimas konkrečiu atveju šalims turėjo esminę reikšmę. Nustačius, kad konkrečios arbitražo institucijos pasirinkimas nebuvo esminė arbitražinio susitarimo sąlyga, arbitražinis susitarimas turėtų būti taikomas ir ginčo šalys nukreipiamos spręsti kilusį ginčą į arbitražą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, ar tokiu atveju šalys turėtų būti nukreiptos savo ginčą spręsti į kitą veikiančią nuolatinę arbitražo instituciją ar į ad hoc arbitražą. Net ir nepaisant to, toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas reiškia, kad šalims arbitražiniame susitarime netiksliai nurodžius arbitražo instituciją ar jos nebesant ir teismui nustačius, kad institucijos pasirinkimas šalims nebuvo esminis, tai nepanaikina šalių susitarimo spręsti ginčą ne teisme, o arbitraže, ir teismai turėtų atsisakyti nagrinėti tokį šalių ginčą. Ir tik nesant galimybių pašalinti pagrįstų abejonių dėl to, ar arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija, kuri bylos nagrinėjimo metu šalims yra nebeprieinama (pvz., dėl to, jog yra likviduota), šalims turėjo esminę reikšmę, arbitražinis susitarimas turėtų būti pripažįstamas neįgyvendinamu, o šalių ginčas nagrinėjamas teisme.
Tokia kasacinio teismo pozicija sveikintina tiek pagarbos šalių sutarties (įskaitant susitarimą dėl ginčų sprendimo arbitraže) laisvės principo, tiek didėjančio pasitikėjimo arbitražu požiūriu. Taip pat tai yra signalas verslui, kad svarbios ir diskutuotinos ne tik sutarčių sąlygos dėl jų įvykdymo terminų ir kainos, bet ir dėl ginčų sprendimo būdo: jurisdikcijos (kurios šalies teismuose arba teisme ar arbitraže nagrinėtinas ginčas), taikytinos teisės ir kt., idant kilęs ginčas nestrigtų teismų karuselėje dar net nepriėjus prie esmės – vien dėl jurisdikcinių klausimų, ar netektų spręsti ginčo institucijoje, kurios neturėjote omenyje.
Publikacijos autorė asocijuotoji partnerė, advokatė dr. Laura Augytė – Kamarauskienė.
[1] 2021 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2021.
[2] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktą.
