Gera sutartis turi būti aiški, teisiškai teisinga ir pritaikyta konkrečiai situacijai

Šiame technologijų amžiuje, kai tam tikrose skaitmenizuotose srityse vietoj klasikinių sutarčių jau naudojamos dirbtiniu intelektu grįstos kompiuterių programos, vadinamosios išmaniosios sutartys (angl. smart contracts), mūsų rašytinių susitarimų įpročiai taip pat keičiasi.

Vienas reikšmingiausių pokyčių pastaruoju laikotarpiu yra sudaromų dokumentų perkėlimas į elektroninę erdvę: pasirašymas įvairiose dokumentų pasirašymo platformose ar apsikeičiant elektroniniu paštu, elektroniniais parašais ar uždedant skaitmeninius inicialus ar parašo vaizdą, patvirtinimas mygtuko paspaudimu ir pan.

Be dokumentų formos ir pasirašymo būdo, taip pat yra pokyčių sutarčių ar kitų dokumentų turinyje. Iš vienos pusės, santykiai tampa sudėtingesni, skiriasi nuo tradicinių, iš kitos pusės, esant ir taip dideliam informacijos srautui, mes nenorime daug skaityti, dažnai siekiame, kad tai, ką pasirašome, būtų trumpa ir aišku. Ar tai yra suderinama?

Kokia sutartis yra gera?

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau kai sutartis yra tinkamai vykdoma, jos dažniausiai ir neprireikia. Paprastai sutartis yra reikalinga tik jos rengimo ir pasirašymo stadijoje bei tuomet, kai kyla klausimų dėl jos pažeidimo ar netinkamo vykdymo.

Žiūrint iš teisininko, tiek rengiančio sutartis, tiek susiduriančio su sutarčių įgyvendinimu bei aiškinimu, perspektyvos, galima išskirti tokias tris pagrindines geros (kokybiškos) sutarties sąlygas:

• Pirma, sutartis turi būti aiški. Tam, kad sutartis atitiktų šį reikalavimą, ji turi aiškiai numatyti, kokios yra šalių pareigos ir teisės. Taip pat yra itin svarbus tikslumas ir teisinė technika: aiškiai ir nuosekliai vartojamos sąvokos, tiksliai apibrėžiamos sąlygos.
• Antra, sutartis turi būti teisiškai teisinga, t. y. ji turi būti suderinama su jai taikomu teisiniu reguliavimu. Tai nereiškia, kad geroje sutartyje turi būti gausu grynai teisinių nuostatų. Taip, kai kurios iš jų yra būtinos (pavyzdžiui, šalys turi susitarti dėl taikytinos teisės ir ginčų sprendimo tvarkos – tai ypač aktualu, jeigu sutartis peržengia vienos valstybės ribas), tačiau sutartyje neturi būti perkeltos įstatymų, reguliuojančių tuos teisinius santykius, nuostatos. Klausimai, kurie nebus aptarti sutartyje, bus sprendžiami taikant teisės aktų normas.
• Trečia, sutartis turi tikti tai konkrečiai situacijai ir teisiniam santykiui. Tai yra itin svarbi sąlyga tam, kad sutartis būtų įgyvendinama taip, kaip to ir siekė šalys.

Sutarties stilius skiriasi priklausomai tiek nuo jos rengėjo, tiek nuo situacijos, kurioje sutartis taikoma. Kartais tai gali būti dokumentas, kurį gali perskaityti ir suprasti tik teisininkas (angl. lawyer-readable), kartais dokumento tekstas gali būti suprantamas visiems (angl. human-readable). Pirmosios yra reikalingos ir to neišvengsime sudėtinguose, kompleksiniuose sandoriuose, kaip, pavyzdžiui, įmonių įsigijimai (M&A), investavimas. Tačiau nepaisant to, kad tokiuose sandoriuose visoms šalims atstovauja teisininkai ir kiti konsultantai, o patys verslo atstovai (sandorio šalys) ne visuomet skaito sandorio dokumentus, yra didelis privalumas, kai tokie dokumentai yra parašyti aiškiai.

Kita vertus, yra daug verslo situacijų, kurios nereikalauja sudėtingų teisinių instrumentų, ir tai gali būti ne tik vienkartiniai, trumpalaikiai ar standartiniai veiksmai (pavyzdžiui, prekių pirkimas–pardavimas), bet ir ilgalaikiai bei tęstiniai santykiai (pavyzdžiui, bendradarbiavimas, paslaugų teikimas).

Ar tokiais atvejais saugu naudoti sutarties šabloną ar dokumentą, kuris tiko kitam? Ar būna visiems tinkančių sutarčių? Neabejotinai, tipinės situacijos gali būti reguliuojamos tipine sutartimi ar kitu dokumentu ir jose galima pasikliauti šablonu. Kaip pavyzdys galėtų būti konfidencialumo sutartis, kurios tikslas yra apsibrėžti konfidencialios informacijos apimtį ir numatyti šalių pareigas, susijusias su tokios informacijos slaptumo išlaikymu. Tiek ši apimtis, tiek pareigos dažnai bus tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar konfidencialumo sutartis sudaroma paslaugų teikimo ar susitarimo dėl investavimo kontekste. Todėl konfidencialumo sutarties šablonas gali egzistuoti. Kita vertus, jį pasirenkant, svarbu įvertinti, kad jis atitiktų anksčiau minėtas geros (kokybiškos) sutarties sąlygas: būtų aiškus ir teisiškai teisingas bei, esant poreikiui, pritaikytas prie konkrečios situacijos. Vien faktas, kad sutarties šabloną naudojo kažkas kitas, šių sąlygų dar neužtikrina.

Ką daryti, jeigu ne visai tipinėje situacijoje reikalinga sutartis, tačiau nėra galimybės investuoti į teisines paslaugas? Šiuo atveju kaip pavyzdį galima būtų paminėti ketinimą bendrai vykdyti veiklą, kai tiek bendradarbiavimo aplinkybės, tiek šalių pareigų pasiskirstymas yra individualūs. Esant tokiai situacijai, sutarties šablono panaudojimas gali būti ne tik netinkamas, tačiau ir pavojingas. Tokio pobūdžio sutarčių esmė yra faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, kuri šalis yra atsakinga už kuriuos veiksmus) ir tipinės teisinės nuostatos gali jų neatitikti, todėl sutartis bus neįgyvendinama taip, kaip šalys to siekia. Tokiose situacijose šalių tikslas neturėtų būti tiesiog turėti rašytinę sutartį (pasirašytą šabloną), bet raštu išdėstyti esminius susitarimus. Todėl nesant galimybės turėti kokybišką teisinę sutartį, geresnis pasirinkimas bus verslo kalba surašyti tai, kas sutarta, ir pasirašyti arba bent apsikeisti elektroniniu paštu. Panašus principas įprastas ir sudėtinguose sandoriuose, kai pradžioje sudaromas dokumentas su esminėmis verslo sąlygomis (angl. term sheet), kurio pagrindu teisininkai rengia sandorio dokumentus.

Sutarčių pasirašymas elektroniniu būdu

Pradžioje užsiminėme apie išmaniąsias sutartis bei klasikinių rašytinių sutarčių pasirašymą elektroniniu būdu ar mygtuko paspaudimu. Nors pastaraisiais metais dauguma sutarčių yra sudaroma būtent tokiais būdais, vis dar ne visada esame tikri, ar to pakanka, ar tokios sutartys bus teisiškai galiojančios.

Atsakymą į šį klausimą reikėtų išskirti pagal atskirus skaitmeninio ar kitokio nuotolinio pasirašymo būdus:

• Kvalifikuotu elektroniniu parašu (pavyzdžiui, mobilusis parašas, Smart-ID (ne Basic versija), Registrų centro ar kitų sertifikuotų paslaugų teikėjų išduoti elektroniniai parašai) pasirašytas dokumentas turi tą pačią teisinę galią, kaip ir rašytiniu parašu pasirašytas ir juridinio asmens antspaudu patvirtintas (jeigu taikoma) dokumentas. Todėl jeigu sutartį visos šalys pasirašo kvalifikuotais elektroniniais parašais, tai yra tolygu „gyvam“ pasirašymui. Kad taip pasirašyti būtų dar patogiau, gali būti pasinaudojama tam skirtomis platformomis (pavyzdžiui, GoSign, Dokobit ar pan.). Elektroninį dokumentų pasirašymo būdą dabar jau gali naudoti ir notarai, todėl Notariato įstatyme numatytais atvejais sutartys, kurioms privaloma notarinė forma, taip pat gali būti elektroninės. Tačiau pasirašymas kvalifikuotais elektroniniais parašais būna keblus, kai pasirašantieji yra iš skirtingų valstybių ir ne visada yra galimybė suderinti skirtingus elektroninius parašus ar vienai šaliai tinkamai patikrinti kitos šalies parašo tikrumą.
• Visais kitais atvejais, kai pasirašoma elektroniniu būdu, tačiau ne kvalifikuotais elektroniniais parašais, sutartis ar kitas dokumentas bus laikomas sudarytu raštu ir pasirašytu, jeigu toks pasirašymo būdas bus aiškiai aptartas tarp pasirašančiųjų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad toks susitarimas galioja tarp pasirašančiųjų ir šis būdas gali netikti, jeigu elektroniniu būdu pasirašytą dokumentą reikės pateikti kitam asmeniui, kuris nėra dokumento šalis ir reikalauja pateikti originalą. Šiai pasirašymo kategorijai galima priskirti visus kitus atvejus, tarp jų:
  • pasirašymą platformose, kur nėra naudojami kvalifikuoti parašai, o vietoj jų galima naudoti parašo vaizdą, inicialus ar pasirinktu kompiuterių šriftu parašytą vardą, pavardę (pavyzdžiui, DocuSign ir pan.),
  • pasirašymą elektroniniu paštu apsikeičiant skenuotomis dokumento kopijomis,
  • pasirašymą naudojant e. bankininkystės priemones,
  • pasirašymą / patvirtinimą internete mygtuko paspaudimu.

Tad nors būtent toks elektroninis pasirašymo būdas yra dažnai pasirenkamas, prieš jį pasirenkant reikia įvertinti: (a) ar tinkamai aptartas pasirašančiųjų susitarimas pasirašyti elektroniniu būdu ne kvalifikuotais elektroniniais parašais, (b) ar dokumentas turės būti teikiamas kitam asmeniui (pavyzdžiui, institucijai) ir jeigu taip, ar tokia forma bus priimtina.

Apibendrinant galima pasakyti, jog tam, kad teisiniai santykiai būtų saugiai ir tinkamai įforminti, kasdienėse verslo situacijose nebūtina turėti sudėtingas, tik teisininkams perskaitomas sutartis. Svarbu, kad sutartys būtų aiškios, teisiškai teisingos ir priderintos prie konkrečios situacijos. Sutartys beveik visais atvejais gali būti pasirašomos elektroninėmis priemonėmis, svarbu tam pasirinkti tinkamą būdą.

Publikaciją parengė advokatė, ekspertė Giedrė Rimkūnaitė-Manke, intelektinės nuosavybės, technologijų, žiniasklaidos ir komunikacijų, duomenų apsaugos praktikos vadovė, projekto „Glimstedt jaunam verslui“ iniciatorė.