Europos Sąjungos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą nuostatų aiškinimo ir taikymo Lietuvoje probleminiai aspektai

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 12 d. direktyvoje 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva)^[1]  įtvirtintas pamatinis aplinkos apsaugos politikos tikslas – veiksmingas ir greitas aplinkos būklės atkūrimas (ištaisymas), t. y. aplinkos būklės ankstesnės padėties atstatymas (žalos atlyginimas natūra) (lot. restitutio in integrum), atsitikus incidentui, dėl kurio buvo padaryta žala gamtai (jos elementui), taikant validžių mokslinių tyrimų duomenimis pagrįstas, veiksmingas, individualizuotas aplinkos atkūrimo priemones. Nustatant aplinkos atkūrimo priemones, būtina įvertinti tris komponentus: i) gamtai padarytos žalos reikšmingumą (dydį), ii) pirminę būklę ir iii) priežastingumą. Kiekvienas iš šių elementųyra labai svarbus užtikrinant, kad pasirinktos žalos ištaisymo priemonės atitinka žalos aplinkai pobūdį ir mastą. Žalos ištaisymas pagal Direktyvą skirstomas į tris kategorijas: (i) pirminis, (ii) papildomas ir (iii) kompensuojamasis ištaisymas. Pirminio žalos ištaisymo paskirtis – atkurti išteklius ir (arba) funkcijas, kurioms buvo padaryta žala, iki arba link jų pirminės būklės, t. y. būklės, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvusi padaryta žala aplinkai. Pirminis ištaisymas gali apimti: a) neatidėliotinus veiksmus, skirtus įvykiui sustabdyti, visiškai sumažinti, žalai sustabdyti ir jai išvengti bei žalą sukėlusiems teršalams išvalyti (Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktas); b) vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius ištaisymo veiksmus pažeistoje vietovėje, skirtus pažeistiems ištekliams ir (arba) funkcijoms sugrąžinti į pirminę būklę (žalos vandeniui ir gamtai atveju). Jei įgyvendinus pirminio žalos ištaisymo veiksmus nevisiškai atkuriama pažeistos vietovės pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminė būklė, reikia imtis tolesnių papildomų žalos ištaisymo veiksmų (ne žalos žemei atveju).

Direktyvoje įpareigojama papildomo ištaisymo veiklos pagrindu laikyti funkciją ar išteklių, o ne piniginę kompensaciją. Taip užtikrinama, kad pirmiausia būtų svarstoma, kaip atkurti gamtos išteklių ir (arba) funkcijų, kurie buvo neigiamai paveikti dėl aplinkai padarytos žalos, rūšis ir kiekius lygiavertėmis rūšimis ir kiekiais. Taikant šį metodą, naudojamos išteklių lygiavertiškumo ar funkcijų lygiavertiškumo palyginimo technikos, siekiant nustatyti reikiamo kompensuojamojo ištaisymo apimtį, kad nuostoliai, atsiradę dėl teršalų išsiliejimo ar išleidimo, būtų visiškai atlyginti. Du pagrindiniai veiksniai, pagal kuriuos nustatoma reikalingo kompensuojamojo ištaisymo apimtis, – būklės pablogėjimo, palyginti su pradine būkle, po teršalų išleidimo mastas ir laikotarpis, kurio reikia pradinei būklei grąžinti.

Žalos apibrėžtyje, kuri pateikta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje, yra nustatytas aiškus reikalavimas, kad žala turi būti „išmatuojamas neigiamas pasikeitimas“. Pavyzdžiui, žalos vandeniui sąvokos turinį apibrėžia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (toliau – Direktyva 2000/60/EB), kaip žalą vandeniui, kuris daro reikšmingą neigiamą poveikį to vandens ekologinei, cheminei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam potencialui (pajėgumui). Žala reiškia išmatuojamą, neigiamą vandens telkinio „ekologinės būklės“ pokytį, kuris taip pat gali būti vertinamas pagal išmatuojamą gamtos išteklių paslaugos pažeidimą.

Europos Komisijos dokumentuose nurodyta, kad žalos ir funkcijų praradimo mastą ir laipsnį galima apskaičiuoti naudojant cheminius, toksikologinius, biologinius arba ekonominius duomenis, geografinės informacijos sistemas ir modeliavimą.

Direktyvos nuostatų aiškinimas ir taikymas Lietuvos Respublikoje kelia pagrįstų teisinių abejonių, ar ji yra tinkamai perkelta į nacionalinius teisės aktus ir ar kompetentingos institucijos tinkamai taiko Direktyvą įgyvendinančius teisės aktus, o kartu ar dabartinis Direktyvą įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų taikymas neprieštarauja Direktyvoje ir su ja susijusiam atskiras aplinkos apsaugos sritis reglamentuojančiam Europos Sąjungos teisynui bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) suformuotai praktikai. Tokių abejonių kyla dėl toliau nurodytų priežasčių:

• Nacionalinėje administracinėje ir teismų praktikoje žalos gamtai fakto nustatymas paprastai yra kildinamas iš taršos fakto, nepaisant to, kad ESTT praktikoje expressis verbis yra pasakyta, kad tarša nebūtinai sąlygoja (sukelia) žalą gamtai. Žala gamtai turi būti nustatoma moksliniais tyrimais, kadangi taršos patekimas į gamtinę aplinką ne visais atvejais ir ne visada kokybiškai ar kiekybiškai daro įtaką (neigiamai paveikia) gamtos elementams, o jei ir daro, tai šis poveikis gali būti trumpalaikis (momentinis), nesukeliantis ilgalaikio aplinkosauginio efekto ir (ar) natūraliai atsistatantis. Viešosios teisės požiūriu administraciniame ir (ar) baudžiamajame procese žalos gamtai fakto prezumpcija draudžiama. Todėl taršos fakto nustatymas ipso facto (savaime) nereiškia didelės žalos gamtai fakto. Direktyvoje 2000/60/EB „teršalas“ apibrėžiamas kaip medžiaga, kuri gali sukelti taršą (2 straipsnio 31 punktas). Tačiau teisinė sąvoka „gali“ nereiškia, kad taip ir įvyko. Galimybės buvimas nepatvirtina teisinio fakto atsiradimo (egzistavimo), taip pat šio fakto įrodymo[2]. Tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau žala gamtai gali neatsirasti net ir tais atvejais, kai taršos kiekiai būna dideli, o teršimo laikotarpis ilgai trunkantis. Kiekvienu atveju nustatant gamtai padarytos žalos faktą, yra būtina atsižvelgti į skirtingų parametrų (dedamųjų) visumą: gamtos elemento, kuriam galėjo būti padarytas neigiamas poveikis, specifiką, į tai, ar poveikis yra reikšmingas, ar ne, ar jis yra trumpalaikis (ar ne), į teršalų pobūdį (organinė tarša ar neorganinė, pavojinga ar nepavojinga, bioskaidi, ar ne), į gamtinę aplinką išleistų taršalų dalį bendroje taršoje, natūralaus gamtinio elemento atsistatymo galimybes, ar egzistuoja priežastinis ryšis tarp į gamtinę aplinką išleistų teršalų ir jais padarytos didelės žalos fakto ir kitas svarbias, individualias aplinkybes.
• Lietuvoje žalos gamtai (aplinkos elementui) faktas ir mastas daugeliu atvejų yra nustatinėjamas ne specialiais moksliniais ar kitokiais validumą turinčiais tyrimais, skirtais atvejui individualizuoti pagal Direktyvoje įtvirtintus metodus, o pagal standartizuotą matematinę formulę, įtvirtintą 2002 m. rugsėjo 9 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. 471 patvirtintoje Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikoje (toliau – Metodika). Taikant Metodiką, žalos dydis įprastai yra nustatomas tik abstrakčiai (in abstracto),o ne konkrečiai (in concreto), kaip tai numatyta Direktyvos preambulės 13 punkte); nėra nustatoma pirminė gamtos būklė. Metodikos formulėse nėra aptarta ir kita itin svarbi dedamoji – neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas, o tai, priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių (pvz., teršalų išbuvimo vandenyje laiko, dirvožemio sudėties ir pan.), gali skirtis. Į tą aplinkybę, kad Lietuvoje ydingai atliekami gamtai padarytos žalos tyrimai ir ypač retai yra atliekami specialūs tyrimai žalai nustatyti, yra atkreipusios dėmesį ir kompetentingos institucijos [3],, [4]).
• Lietuvos atsakingos institucijos žalos gamtai atlyginimo atveju prioritetą teikia ne aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimui (kaip tai nustatyta Direktyvoje^[5] ir Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AAĮ) 32 straipsnio2 dalyje), o reikalavimams sumokėti pagal Metodikoje nustatytas formules apskaičiuoto dydžio preziumuojamą žalą. „Reali žala“ nėra nustatoma atlikus cheminius, toksikologinius, biologinius, ekonominius tyrimus ir (ar) pagal geografinės informacijos sistemų ir (ar) modeliavimo validžius (patikimus) duomenis. Taip pat nėra įvertinamas realus gamtos elemento pokytis iki incidento ir po jo. Taigi iš teršėjo priteistinos žalos dydis nėra individualizuojamas nei pagal jo realiai atliktus veiksmus, nei pagal tokių veiksmų faktinius, realius padarinius.  Taip susidaro situacija, kai iš „teršėjo“ reikalaujama didesnė suma, nei reikia žalai atlyginti, dėl ko asmeniui yra taikomos baudinio pobūdžio sankcijos, kas prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir Europos Komisijos pozicijai dėl jos nuostatų aiškinimo ir taikymo^.
• Lietuvos kompetentingos institucijos AAĮ nuostatas dėl žalos atlyginimo natūra (aplinkos atkūrimo priemones) ir žalos atlyginimą pagal Metodiką laiko lygiavertėmis priemonėmis atlyginti žalą, nepaisant to, kad aplinkos atkūrimo priemonės ne papildo pagal Metodiką nustatytą ir apskaičiuotą žalą gamtai, o ją pakeičia. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, aplinkosauginis efektas, kurį norima pasiekti aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo priemonėmis, yra asmens (teršėjo) atliktais veiksmais ir priemonėmis sukurta aplinkosauginė vertė, t. y. kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius aplinkai bei kokia apimtimi buvo ar bus atkurta aplinkos būklė. Jei atlikti veiksmai bus nepakankami, kad būtų visiškai atkurta aplinkos būklė, likusi dalis žalos (padariniai) turi būti pašalinti apskaičiuojant žalą, išreikštą piniginiu ekvivalentu. Tokią išvadą patvirtina Metodikos 19, 20, 24 punktų nuostatų aiškinimas ir teisminė praktika [6].
• Lietuvoje neretai pasitaiko situacijų, kai valstybinės institucijos reikalauja žalą atlyginti du, o kai kuriais atvejais ir tris kartus, taikydamos visas in corpore teisinės atsakomybės priemones (mokestinę, administracinę, civilinę) (šiuo atveju keltinas klausimas, ar tokiais veiksmais nėra pažeidžiamas non bis in idem viešosios teisės principas), išpūsdamos sumas ir sukonstruodamos „didelę“ žalą gamtai, taip sukurdamos pagrindą teisėsaugos institucijoms taikyti baudžiamosios atsakomybės priemones ir kriminalizuoti ekologinių incidentų reguliavimo situacijas ir (ar) sukelti didelį atgarsį visuomenėje. Tokiu Direktyvos „kūrybišku“ taikymu paneigiama galimybė prioriteto tvarka pagreitintu būdu įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, geranoriškai atlyginti žalą pažeistam gamtos elementui atstatant jį į pirminę būklę. Teisminėje praktikoje yra gausu atvejų, kai teršėjas yra visiškai ar didžiąja dalimi atkūręs aplinką ir pašalinęs žalą (ką vėliau pripažįsta bylą išnagrinėjęs teismas, tačiau ir toliau atsakingos institucijos neatsisako civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurio teisinis pagrindas yra Metodikos nuostatos[7]). Dėl nurodytų priežasčių sukuriama teisinio neaiškumo (neapibrėžtumo) situacija, kai gamtai žalą padariusiam asmeniui atitolinama ar apskritai paneigiama teisė reabilituotis ir atlyginti gamtai padarytą žalą įgyvendinant aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemones. Tokių priemonių jis objektyviai ir negali įgyvendinti vien dėl to, kad pareiškus milijoninius ieškinius dėl žalos gamtai atlyginimo ši informacija ne tik yra išviešinama (sukuriant kalto asmens įspūdį), bet taip pat taikomi ir laikini ilgalaikiai nuosavybės teisių apribojimai. Be to, keltinas klausimas, ar Metodikos pagrindu nustatytos ir apskaičiuotos žalos gamtai sumos savo turiniu (pobūdžiu) nėra de facto ekonominės sankcijos, kurių nustatymas ir taikymas turėtų būti įstatyminio (o ne poįstatyminio) teisės akto reguliavimo dalykas?
• Detaliau aptartinos situacijos, kai nacionalinės kompetentingos institucijos, pradėjusios taršos incidento tyrimą, inicijuoja dvi viena kitą dubliuojančias administracines procedūras dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo suteikdamos prioritetą ne žalos gamtai atlyginimui natūra, o pinigais: (a) administracinę procedūrą dėl asmens padaryto reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo ir aplinkos atkūrimo priemonių patvirtinimo (žalos gamtai atlyginimo natūra procedūra), (b) administracinę procedūrą dėl žalos gamtai atlyginimo pareiškiant civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo (žalos gamtai atlyginimo pinigais procedūra). Inicijuodamos tuo pat metu dvi procedūras, jos sistemiškai pažeidžia viešojo administravimo subjektui nustatytas pareigas (i) motyvuoti savo sprendimą (individualų teisės aktą), (ii) teisiškai pagrįsti ir informuoti apie savo sprendimą taršos incidentą sukėlusį asmenį, (iii) teisiškai pagrįsti ir informuoti asmenį, dėl kokių priežasčių ir kokiu būdu dvi nurodytos administracinės procedūros tarpusavyje yra susijusios ir kaip jos sąveikauja (ar jos viena kitą papildo ar eliminuoja), (iv) teisiškai pagrįsti ir informuoti asmenį, kodėl žalos atlyginimo reikalaujama du kartus (pažeidžiant non bis in idem principą), (v) teisiškai pagrįsti ir informuoti asmenį, kodėl, visų pirma, yra pareiškiamas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, o tik po to jam yra suteikiama teisė siūlyti aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo planus (o ne atvirkščiai), atsižvelgiant į tai, kad žalos gamtai atlyginimo pinigais procedūra turėtų būti taikoma kaip ultima (o ne prima) ratio, t. y. išsėmus visas kitas žalos gamtai atstatymo priemones, kaip to įsakmiai reikalauja Direktyva, įpareigojanti papildomo ištaisymo veiklos pagrindu laikyti funkciją ar išteklių, o ne piniginę kompensaciją, (vi) teisiškai pagrįsti ir informuoti asmenį, kad jam įgyvendinus aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemones, civilinio ieškinio dėl žalos gamtai atlyginimo bus atsisakyta arba jis bus sumažintas ta apimtimi, kokia iš gamtinės aplinkos bus pašalinti teršalai ar įgyvendintos kitos aplinkos atkūrimo priemonės.
• Iš Direktyvos kildinamu teisiniu reguliavimu ir administracine praktika, visų pirma, turėtų būti užtikrinama, kad nacionalinės kompetentingos institucijos privaloma tvarka prioritetiškai apsvarstytų, kaip atkurti gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kurie buvo neigiamai paveikti dėl aplinkai padarytos žalos, rūšis ir kiekius lygiavertėmis rūšimis ir kiekiais. Taikant šį metodą, naudojamos išteklių lygiavertiškumo ar funkcijų lygiavertiškumo palyginimo technikos, siekiant nustatyti reikiamo kompensuojamojo ištaisymo apimtį, kad nuostoliai, atsiradę dėl teršalų išsiliejimo ar išleidimo, būtų visiškai atlyginti. Du pagrindiniai veiksniai, pagal kuriuos remiantis Direktyva nustatoma reikalingo kompensuojamojo ištaisymo apimtis, – būklės pablogėjimo, palyginti su pradine būkle, po teršalų išleidimo mastas ir laikotarpis, kurio reikia pradinei būklei grąžinti. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos teismai, pirmenybę suteikdami aplinkos atkūrimo priemonių taikymui, aplinkos būklės atkūrimui ir geranoriškam žalos atlyginimui[8]. Įgyvendinus žalos gamtai atlyginimo pinigais procedūrą ne tik nebūtų pasiektas aplinkosauginis efektas, tačiau būtų paneigti Direktyvos teisinio reguliavimo tikslai – atstatyti pažeistą gamtos elementą ar iš gamtinės aplinkos pašalinti išleistą teršalų kiekį siekiant grąžinti gamtos elementą į pradinę būklę (padėtį) (restitutio ad integrum). Taip atsitiktų todėl, kad, jei civilinis ieškinys dėl žalos gamtai atlyginimo būtų patenkintas bet kokia apimtimi ir iš atsakingo asmens būtų priteista ir išieškota tam tikra pinigų suma, pastaroji būtų skirta ne specifinėms pažeisto gamtinio elemento gerinimo priemonėms įgyvendinti – atstatyti jį į pradinę būklę. Veikdamos nurodytu būdu, atsakingos nacionalinės institucijos ne tik pažeidžia (kaip nurodyta) teisinės valstybės, teisinio apibrėžtumo (saugumo), teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus, tačiau taip pat nesuteikia pažeidimą padariusiam asmeniui adekvačios ir pakankamos informacijos jam suprasti, kokiu būdu ir priemonėmis jis galėtų kaip galima greičiau įgyvendinti Direktyvose ir nacionaliniuose įstatymuose numatytas savo teises ir pareigas atkurdamas pažeistą gamtos elementą.
• Neretai toks veikimas ir (ar) neveikimas, pasireiškiantis civilinio ieškinio dėl žalos gamtai atlyginimo pateikimu, atitinka ir kaltinimo funkciją palaikančios prokuratūros institucinius interesus „išpūsti“ baudžiamojoje byloje žalos gamtai faktą ir dydį iki tokio lygio (apimties), kad jis atitiktų „didelės žalos gamtai“ apibrėžtį ir tokiu būdu kriminalizuoti teršalų į gamtinę aplinką išleidimo atvejus, priskiriant taršos veiksmus ne administracinio teisės pažeidimo, o baudžiamojo nusikaltimo sričiai. Žalos gamtai faktas ir mastas, kaip jau nurodyta, turi būti nustatytas specialiais moksliniais ar kitokiais validumą turinčiais tyrimais konkrečiai (lot. in concreto), tyrimais, skirtais taršos atvejui individualizuoti pagal Direktyvoje įtvirtintus metodus, o ne pagal Metodikoje nustatytą formulę abstrakčiai (lot. in abstracto). Pažymėtina, kad didelės žalos požymis bylose negali būti tuo pat metu nustatinėjamas ir įrodinėjamas dviem skirtingais metodais (nors teismų praktikoje tokių atvejų ir gausu, kas patvirtina teismų praktikos eklektiškumą (nenuoseklumą)): pagal specialistų atliktus ekspertinius tyrimus, kuriais yra nustatoma gamtos elemento pažeidimo apimtis, ir (ar) kompetentingų institucijų pareikštus civilinius ieškinius, kuriuose žalos gamtai faktas yra kildinamas iš taršos fakto, o dydis nustatomas pritaikant Metodikoje nurodytus koeficientus, kuriais yra dauginami į gamtinę aplinką išleisti teršalai, nepaisant to, kad abu šie žalos gamtai fakto ir dydžio metodai yra konceptualiai skirtingi. Tokia viešojo administravimo subjektų elgsena sąlygoja pamatinį teisinį ir faktinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą.
• Piniginio reikalavimo pareiškimas (i. e. ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurio teisinis pagrindas yra Metodika) gali būti taikomas tik kaip ultima ratio priemonė, išsėmus visas galimybes nustatyti žalos faktą taikant aplinkosaugos teisei būdingus specifinius metodus – išteklių lygiavertiškumo metodą (angl. resource equivalency method) ir (ar) buveinių lygiavertiškumo metodą (angl. habitat equivalency method), ne atvirkščiai. Prioriteto teikimas piniginiams reikalavimams aplinkosauginių incidentų reguliavimo atvejais yra būdingas Sovietų Sąjungos (jos teisių perėmėjai Rusijos Federacijai) ir jos tuometinį teisinį reguliavimą perėmusioms Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos valstybėms. Panašu, kad tuometinio teisinio reguliavimo dvasia vis dar daro įtaką ir nacionalinių institucijų dešimtmečiais formuojamai administracinei praktikai, aiškinant ir taikant Direktyvą. Tuo atveju, jei nacionalinės institucijos laikytųsi pozicijos, kad didelės žalos gamtai faktas ir dydis turėtų būti nustatinėjamas administracinėse ir (ar) baudžiamosiose bylose atliekant specialistų mokslinius tyrimus ir užduodant jiems klausimus pagal Direktyvos teisinį reguliavimą, jis neturėtų tuo pat metu minėtose bylose reikšti piniginių reikalavimų (i. e. ieškinių dėl žalos gamtai atlyginimų, kurių faktinis ir teisinis pagrindas yra kitoks). Priešingu atveju asmuo, siekiantis sąžiningai ir veiksmingai įgyvendinti savo teises atstatyti pažeistą gamtos elementą ir pašalinti pažeidimą, atsiduria teisiškai neapibrėžtoje situacijoje, kurioje jis nebežino (praranda ar neįgyja teisinio tikrumo), kuris gi iš subjektyvinių teisių gynybos būdų yra tinkamiausias: įgyvendinti aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemones ar įrodinėti (gintis) nuo jam pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos gamtai atlyginimo, ar tuo pat metu daryti ir tai, ir tai. Ypač yra apsunkinamas savo teisių gynimas didelio visuomenės susidomėjimo susilaukusiose rezonansinėse aplinkosauginėse bylose, kuriose aukščiausias pareigas valstybės valdymo institucijose užimantiems politikams iš anksto (a priori) viešai pareiškus, kad gamtai padaryta žala sudaro milijonines sumas, atsakingoms nacionalinėms institucijoms tenka šią žalą gamtai kūrybiškai „konstruoti“, remiantis Metodika, ir nepastebėti ekspertinių tyrimų ataskaitose nenustatytų didelės žalos gamtai faktų.
• Pirmiau aprašyta žalos atlyginimo praktika lemia ir tai, kad net ir priteisus iš „teršėjų“ tam tikras pinigų sumas, jos nėra tiesiogiai ir privalomai skiriamos pažeistam gamtos elementui atkurti, kadangi patenka į bendrą valstybės biudžetą[9]. Tokiu būdu nepasiekiami (nerealizuojami) ir Direktyvoje nustatyti tikslai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla pagrįstų teisinių abejonių (klausimų):

• ar Lietuvoje tinkamai įgyvendinama Direktyva;
• ar Lietuvoje tinkamai įgyvendinama nuostata, kad kompetentingos institucijos pareiga – nustatyti žalą arba žalos neišvengiamą (realią) grėsmę sukėlusį subjektą, įvertinti žalos reikšmingumą ir nustatyti, kokių žalos ištaisymo priemonių reikėtų imtis pagal II priedą (Direktyvos 11 straipsnio 2 dalis);
• ar Lietuvoje tinkamai įgyvendinamos Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c ir d punktų nuostatos, pagal kurias, paaiškėjus žalos gamtai faktui, kompetentingos institucijos gali: a) reikalauti, kad subjektas imtųsi būtinų žalos ištaisymo priemonių; b) duoti subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl taikytinų būtinų žalos ištaisymo priemonių, taip pat nerealizuojamas Direktyvos tikslas – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal principą „teršėjas moka“ siekiant išvengti žalos aplinkai ir ištaisyti (atlyginti) ją (1 straipsnis);
• ar Lietuvoje už aplinkai padarytą žalą iš tiesų yra taikoma kompensacinė atsakomybė, ar baudinė atsakomybė?

Atsakymus į nurodytus klausimus, turėtų pateikti nacionaliniai teismai, nagrinėjantys atskiras (individualias) žalos gamtai bylas, atsižvelgdami į Direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką[10] prieštaraujančių nuostatų atveju pagal bendrąjį Europos Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai netaikytų jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Europos Sąjungos taisyklei, neatsižvelgdami į tai, ar ta nacionalinės teisės nuostata buvo priimta iki ar po Europos Sąjungos taisyklės.

Nacionaliniams teismams priėmus galutinius sprendimus bylose, kuriose reikalaujama atlyginti žalą gamtai, tuo atveju, jei jie neišlaikys testo tinkamai aiškinti ir taikyti Direktyvoje nustatytas teisines nuostatas, nurodytas teisines abejones yra galimybė išreikšti skunduose į Europos Komisiją dėl netinkamai išnagrinėtų individualių bylų.

Parengė „Glimstedt“ partneris, advokatas Linas Sesickas

ŠALTINIAI:

1. Europos Komisijos pranešimas „Gairės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 2 straipsnyje apibrėžto termino „žala aplinkai“ bendro supratimo (2021/C 118/01)“
2. Commission Staff Working Document, REFIT (Evaluation of the Environmental Liability Directive), Accompanying the document ‘Report from the Commission to the European Parliament and to the Council pursuant to Article 18(2) of Directive 2004/35/EC on environmental liability with regard to the prevention and remedying of environmental damage’ SWD (2016) 121 final.; EUR-Lex – 52016SC0121 – EN – EUR-Lex (europa.eu).
3. „The EU Environment Liability Directive: A Commentary“, edited by Lucas Bergkamp, Hunton & Williams LLP, Barbara J. Goldsmith, Barbara J Goldsmith & Company LLC, 2013, the Oxford University Press.
4. Teisės į nuosavybę, teisės į ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, vartotojų teisių užtikrinimo problemos, Mokslo studija, Kristina AMBRAZEVIČIŪTĖ, Johanas BALTRIMAS, Dr. Eglė MAURICĖ-MACKUVIENĖ, Microsoft Word – STUDIJA 3.doc (teise.org).

[1] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) [2004] OL L143/56.

[2] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp. prieš Rajavartiolaitos teismas yra nurodęs, kad nereikėtų pamiršti, kad „tarša“ ir „žala“ yra dvi skirtingos sąvokos. Atsižvelgiant į aplinkybes, didelis užteršimas gali (arba ne) padaryti didelę žalą (kelti grėsmę dėl tokios žalos padarymo) konkretiems interesams ir objektams. Kitaip tariant, ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis, jis turi būti nustatytas ir įrodytas.

[3] Valstybės kontrolė 2020-05-04 Valstybinio audito ataskaitoje dėl aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo (Valstybinio audito ataskaita) nurodė, kad aplinkai padarytos žalos apskaičiavimą reglamentuoja Metodika, kurioje nėra aiškiai reglamentuojama, kaip turėtų būti įvertinta padaryta žala, pvz., kai dėl ūkio subjekto veiklos masiškai žūsta augalai ir gyvūnai.

[4] Aplinkos ministerijos iniciatyva sudaryta darbo grupė Generalinės prokuratūros pasiūlymams tobulinti, kaip pagrindinę problemą įvardino tai, kad ikiteisminiai tyrimai nutraukiami dėl to, kad jų metu sunku įvertinti ir pagrįsti didelės žalos ar kitų sunkių padarinių faktą (BK 270 straipsnio 2 dalis „padaryta didelės žalos orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai“). Aplinkai padarytos žalos materiali išraiška (nuostoliai) nustatomi pagal aplinkos ministro patvirtintas metodikas, tačiau, kvalifikuojant nusikalstamas veikas, būtina nustatyti, kaip pagal Metodiką apskaičiuota žala pasireiškia konkretiems aplinkos elementams, jų funkcijoms, ir įrodyti, kad dėl nusikalstamos veikos tas neigimas pokytis yra reikšmingas. Teisės aktuose nėra konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti neigiamų padarinių aplinkos elementams mastą (aplinkos būklės ar atskirų elementų funkcijų pablogėjimą ar visišką sunykimą ir pan.), todėl praktikoje ikiteisminio tyrimo metu didelė žala vertinama taikant analogiją, nustatytą nusikaltimuose nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai, t. y. vertinama, kad žala aplinkai yra didelė, jeigu nuostoliai didesni nei 250 MGL, tačiau tai nėra taisyklė: „Toks vertinimas nėra visiškai tikslus ir proporcingas, kadangi sunaikinus tam tikrą individą, nuostoliai gali nesiekti 250 MGL, tačiau tai savaime nereiškia, kad aplinkai nepadaryta didelė žala. .

[5] Europos Komisijos pranešimo „Gairės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 2 straipsnyje apibrėžto termino „žala aplinkai“ bendro supratimo (2021/C 118/01)“ 30 punkte nurodyta, kad kompetentingos institucijos privalo nustatyti ištaisymo priemones, kurių turi imtis subjektas pagal Direktyvos II priedą (Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnio 2 dalis), remdamosi subjekto identifikuotomis galimomis ištaisymo priemonėmis ir, kaip reikalaujama, bendradarbiaudamos su atitinkamu subjektu. Sprendime Raffinerie Mediterranee (ERG) SpA ir kiti, C-379/08 teismas patvirtino kompetentingų institucijų įgaliojimus pakeisti ištaisymo priemones, kartu nurodydamas, kad reikia suteikti subjektui galimybę būti išklausytam (Direktyvos 47–57 ir 66 punktai).

[6] Pvz., Kauno apygardos teismas 2017-12-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2129-324/2017 tinkamu žalos, padarytos gamtos elementui, atlyginimu natūra pripažino incidento metu sunaikintų žuvų įveisimą (įžuvinimą), žalos atlyginimo rezultatą susiedamas ne su turėtų įžuvinimo išlaidų dydžiu, o su pasiektu rezultatu (aplinkosauginio efekto verte) – įveistų žuvų skaičiumi, prieiga per internetą ( Byla 2-2129-324/2017 – eTeismai); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014, atsižvelgdamas į tai, kad taršos incidento reguliavimo atveju buvo surinkta (išvalyta) 3/4 išsiliejusios naftos, priteistiną žalą gamtai pagal Metodiką sumažino iki ketvirtadalio neišvalyto (nesurinkto) kiekio. Jei teršalai iš gamtinės aplinkos būtų neišimti, joje priteistos žalos gamtai suma būtų 4 kartus didesnė. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad žalą padariusio asmens atlikti veiksmai ir priemonių ėmimasis natūra siekiant atkurti aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį žalos dydį. Jį apskaičiuojant turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą padariusio asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams sušvelninti, vertė, o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir įskaitytina į atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė.

[7] Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo 2020-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-450-796/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-427-524/2020 ir kt.

[8] Pavyzdžiui, žr. Klaipėdos apygardos teismo 2020-05-14 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-450-796/2020, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-188-166/2017, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-598-656/2022.

[9] Didesnio tarifo mokestis už aplinkos teršimą, kai jis taikomas už nuslėptą teršalų, už normatyvus viršijantį teršalų kiekį, mokamas arba išieškomas iš pažeidėjo į valstybės biudžetą. Šios lėšos skiriamos Aplinkos apsaugos rėmimo programai. ].

[10] C-106/77, Simmenthal ir C-198/01, Consorzio Industrie;