Dirbtinis intelektas (DI) šiandien tampa vis dažnesniu pagalbiniu įrankiu daugybėje sričių. Švietimo sektorius nėra išimtis. Edukacinių technologijų („EdTech“) startuoliai kuria įvairius mokymosi procesą galinčius palengvinti sprendimus. Šie sprendimai apima individualizuotą mokymą – jis pritaikomas prie kiekvieno moksleivio poreikių, mokymo procesas sužaidybinamas, kad būtų įtraukesnis. DI įrankiai taip pat gali padėti automatizuoti kai kuriuos vertinimo procesus, analizuoti moksleivių ar studentų pažangą, identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias besimokančiųjų puses – taip optimizuoti patį mokymosi procesą. Vis daugiau ugdymo įstaigų glaudžiai bendradarbiauja su „EdTech“ įmonėmis (Lietuvoje, pavyzdžiui, dalyvauja „EdTech“ centro platformoje, sudarančioje sąlygas ištestuoti naujus technologinius sprendimus švietimo srityje) ir vis imliau pasitelkia šias technologijas, siekdamos pagerinti tiek patį mokymosi procesą, tiek darbų vertinimo mechanizmus.
Taigi, DI technologijų potencialas švietimo srityje yra itin didelis ir ilgainiui gali visapusiškai transformuoti švietimo procesą. Ar DI naudojimas švietime yra kažkaip reguliuojamas?
Neseniai įsigaliojęs Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės, geriau žinomas kaip DI aktas, yra pirmasis pasaulyje susistemintų privalomų taisyklių rinkinys, reguliuojantis DI sistemų kūrimą bei naudojimą. DI aktas DI sistemas pagal jų keliamas rizikas suskirsto į kategorijas, vienas jų apskritai uždrausdamas, o kitas priskirdamas aukštos rizikos kategorijai ir jų tiekėjams nustatydamas daugybę pareigų, skirtų šioms rizikoms suvaldyti ir užtikrinti kuo saugesnį atitinkamos technologijos naudojimą.
Atsižvelgiant į tai, kad švietimas visuomenės gyvenime užima itin svarbų ir jautrų vaidmenį, DI aktas tam tikra apimtimi reguliuoja DI sistemų naudojimą ir šioje srityje.
DI akte pripažįstama, kad DI sistemų diegimas švietimo srityje yra svarbus norint skatinti kokybišką skaitmeninį švietimą ir mokymą ir sudaryti sąlygas visiems besimokantiems asmenims ir mokytojams įgyti būtinų skaitmeninių įgūdžių ir kompetencijų, įskaitant gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir kritinį mąstymą, ir jais dalytis, kad švietimo dalyviai galėtų aktyviai dalyvauti ekonomikoje, visuomenėje ir demokratiniuose procesuose. Tačiau DI sistemos švietimo ar profesinio mokymo srityje naudojamos visų pirma suteikiant prieigą asmenims arba priimant ar skiriant asmenis į švietimo ir profesinio mokymo įstaigas arba programas visais lygmenimis, vertinant asmenų mokymosi rezultatus, vertinant, koks švietimo lygmuo tinkamas asmeniui, ir darant esminę įtaką švietimo ir mokymo, kurį asmenys gaus ar galės gauti, lygiui, taip pat stebint ir nustatant draudžiamą mokinių elgesį testų metu. Taigi tokios DI sistemos turėtų būti priskiriamos didelės rizikos DI sistemoms, nes jos gali nulemti asmens švietimo ir profesinio kelio kryptį ir daryti poveikį jo gebėjimui užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Jeigu tokios sistemos netinkamai suprojektuojamos ir naudojamos, jos gali būti itin intervencinės ir pažeisti teisę į švietimą ir mokymą, taip pat teisę nebūti diskriminuojamam ir atkartoti įprastinius diskriminavimo modelius, pavyzdžiui, liečiančius moteris, tam tikro amžiaus grupes, asmenis su negalia arba tam tikros rasinės ar etninės kilmės arba seksualinės orientacijos asmenis.
Taigi, DI sistema, kuri automatizuoja mokinių ar studentų vertinimą, gali atrodyti naudinga, tačiau kelia esminių klausimų: kas ją kontroliuoja, kokiais duomenimis remiasi ši sistema? Ar sistema gali būti šališka? Svarbiausia, kas atsakys už klaidingus vertinimus? Pagal DI aktą, didelės rizikos DI sistemos privalo būti kruopščiai vertinamos dėl jų galimo poveikio fiziniams asmenims ir jų teisėms. Šių sistemų veikimas turi būti prižiūrimas taip, kad būtų išvengta galimo šališkumo ar netikslumų, ypač jei jos gali turėti įtakos fizinių asmenų ateičiai.
Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, remiantis DI aktu, tam tikros švietimo bei profesinio mokymo srityse naudojamos DI sistemos gali būti priskiriamos aukštos rizikos sistemoms. Tai yra:
Į šias kategorijas patenkančių „EdTech“ technologijų kūrėjai, norintys jas pateikti rinkai, turės įvykdyti nemažai DI akte nustatytų pareigų, pavyzdžiui, turėti kokybės užtikrinimo sistemą, parengti visą privalomą techninę dokumentaciją, užtikrinti naudojamų duomenų kokybę, turėti ES atitikties deklaraciją ir pan.
Nors DI įrankiai yra galingi technologiniu požiūriu ir tam tikras automatizuotas užduotis gali atlikti savarankiškai, DI aktas nurodo, kad didelės rizikos sistemos negali veikti be žmogaus priežiūros (vadinamasis žmogaus kilpoje (angl. human in the loop) principas). Aukštos rizikos sistemos turi būti pakankamai skaidrios ir suprantamos jų veiklą prižiūrintiems žmonėms, ir šie asmenys turi turėti galimybę eliminuoti netinkamus DI sistemos rezultatus (ar galimybę jais nesinaudoti). Iš kitos pusės, DI aktas taip pat nustato reikalavimą, kad visi organizacijose su DI sistemomis dirbantys asmenys turėtų reikiamo lygio DI raštingumą, kad atitinkamas rizikas galėtų suvaldyti bei į jas tinkamai sureaguoti. Taigi, žmogaus kilpoje principas parodo, kad DI švietimo sektoriuje iš esmės turėtų veikti ne kaip sprendimų priėmėjas, o kaip pagalbininkas, kuris vis dar reikalauja žmogaus įsikišimo.
Galiausiai, turėtų būti nepamirštami ir duomenų apsaugos klausimai. Visos „EdTech“ technologijos, naudojančios duomenis, turi atitikti ir griežtus BDAR reikalavimus ir jų tiekėjai bei naudotojai užtikrinti, jog apdorojami duomenys, pavyzdžiui, pažymiai, elgesio analizė ar mokymosi rezultatai bendrai, yra tvarkomi saugiai ir nešališkai.
Dažnai girdime, kad DI technologija turi potencialą iš esmės transformuoti žmonių gyvenimus. Ne išimtis ir švietimo sritis. Įvairūs „EdTech“ sprendimai gali padėti išspręsti ar bent jau sumažinti didžiausias švietimo proceso problemas, kurios ilgiausią laiką buvo neišvengiama švietimo dalis, tokias kaip vienodų mokymo metodų bei programos taikymas skirtingus gabumus turintiems vaikams, kas savaime lemia skirtingus rezultatus. Švietimo technologijos, ypač pasitelkiančios DI, gali pagaliau „išlyginti žaidimo lauką“ ir padėti moksleiviams pasiekti jų potencialą.
Žinoma, technologijų diegimas švietimo procese kelią daugybę tiek filosofinių, tiek praktinių klausimų. Iš vienos pusės, galima klausti, ar didesnis technologijų įtraukimas į švietimo procesą iš tiesų geriau padės moksleiviams ugdyti svarbiausius įgūdžius, tokius kaip kritinis mąstymas, ir kaip reikėtų atrasti tinkamiausią pusiausvyrą. Iš kitos pusės, atsižvelgiant į tai, kad švietimas yra itin visuomenei ir kiekvieno individualaus žmogaus gyvenimui svarbi ir jautri sritis, būtina užtikrinti, kad švietimo technologijos būtų pasitelkiamos tinkamai ir iš tiesų užtikrintų joms iškeltus tikslus.
Netinkamas technologijų naudojimas švietimo sistemoje gali moksleiviams ne padėti pasiekti jų tikrąjį potencialą, o, priešingai, net prisidėti prie socialinės nelygybės kūrimo. Kiekviena klaida ar netikslumas, ypač moksleivių atrankos bei vertinimo procesuose, gali sukelti ilgalaikių pasekmių jų ateičiai, o tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tam tikros DI sistemos švietime gali būti laikomos aukštos rizikos ir joms taikomi griežti teisiniai reikalavimai. Dėl šių priežasčių kiekvieno DI paremto sprendimo švietimo procese poreikis turėtų būti gerai įvertintas, o rizikos aiškiai suvoktos ir atitikti reguliacinius reikalavimus.
Parengė: teisininkė, advokato padėjėja Gabrielė Šapkauskaitė ir vyresnysis teisininkas, advokatas Ovidijus Speičys
