Praktikoje darbdaviai neretai susiduria su poreikiu keisti darbo organizavimo tvarką, vidinę struktūrą, taigi ir su darbuotojais sudarytų darbo sutarčių sąlygas.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 45 str. nustatyta darbo sąlygų keitimo darbdavio iniciatyva tvarka, pagal kurią dalis darbo sąlygų gali būti keičiama tik darbuotojo rašytiniu sutikimu, tuo tarpu dėl kitų darbo sąlygų pakeitimo darbuotojo rašytinio sutikimo nereikalaujama.
Kaip numatyta DK 45 str. 1 d., dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, papildomų darbo sutarties sąlygų, nustatyto darbo laiko režimo rūšies keitimo ar darbuotojo perkėlimo dirbti į kitą vietovę reikalingas rašytinis darbuotojo sutikimas. Darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 str. nustatyta tvarka, išskyrus atsisakymą dirbti už sumažintą darbo užmokestį, kuris nėra laikomas teisėta darbo santykių nutraukimo priežastimi. Tuo tarpu kitos, DK 45 str. 1 d. nepaminėtos darbo sąlygos darbdavio sprendimu gali būti keičiamos pasikeitus jas reglamentuojančioms taisyklėms ar ekonominio, organizacinio ar gamybinio būtinumo atvejais, apie tai tik informavus darbuotoją prieš protingą terminą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nutartyje[1] pasisakė darbo ginče dėl darbuotojo perkėlimo dirbti į kitą vietovę. Darbo sutarties šalių ginčas kilo dėl darbuotojui įteikto pranešimo apie keičiamas darbo sutarties sąlygas – darbuotojo užimamas medicinos psichologo darbo pareigas (etatą) reabilitacijos skyriuje nuspręsta perkelti į psichiatrijos klinikos krizių intervencijos, priėmimo, konsultacijų ir psichosocialinės reabilitacijos skyrių.
Teisėjų kolegija nutartyje atkreipė dėmesį į DK įtvirtintų ir ginče aktualių sąvokų – darbovietė, vietovė ir darbo funkcijų atlikimo vieta – aiškinimą.
LAT, aiškindamas darbovietės sąvoką, konstatavo, kad darboviete laikytinas struktūrinis organizacinis darinys, kuris savarankiškai vykdo darbdavio pasirinktą (-as) veiklos sritį (-is), o jo vadovas turi jam deleguotą savarankiškumą spręsti visus darbdavio kompetencijai priskirtus klausimus ar jų dalį, be kita ko, teikti nurodymus to organizacinio darinio darbuotojams.
Pagrindiniais darbovietės požymiais pripažįstama:
LAT vertinimu vietovė paprastai siejama su konkrečiu šalies administraciniu teritoriniu vienetu ar jo dalimi (išskyrus kilnojamojo pobūdžio darbo atvejus), o darbo funkcijų atlikimo vieta, priklausomai nuo darbo pobūdžio ir darbo organizavimo tvarkos, gali būti nenuolatinė ir tam tikru laikotarpiu skirtis tos pačios vietovės ribose. Taigi vietovės sąvoka yra bendresnė, o darbo vietos, darbo funkcijų atlikimo vietos sąvokos siauresnės ir siejamos su adresu, kuriuo darbuotojas, vykdydamas darbovietės nurodymus, konkrečiu laikotarpiu vykdo darbo funkcijas. LAT taip pat pripažino, kad tam tikrais atvejais darbo vietos sąvoka gali įgyti ir alternatyvią, tam tikrų darbo pareigų (praktikoje neretai įvardijamų ir etatu) reikšmę.
Nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad darbuotojo rašytinio sutikimo dėl darbo sąlygos – vietovės – pakeitimo neturi būti reikalaujama, kai:
DK 45 str. 1 d. nurodytu darbuotojo perkėlimu dirbti į kitą vietovę LAT nurodo situaciją, kai darbuotojui siūloma pakeisti darbo sąlygas tokiu būdu, kad jo darbo funkcijų atlikimo vieta (-os) (darbo vieta (-os)) neterminuotai ar likusį darbo sutarties terminą būtų toje darbo sutartimi nesulygtoje vietovėje, kuri reikšmingai nutolusi nuo pirminės vietovės arba, nors reikšmingai ir nenutolusi, darbo funkcijų atlikimas darbo sutartimi nesulygtoje naujoje vietovėje darbuotojui asmeniškai sukelia neigiamų pokyčių.
LAT konstatavo, kad darbuotojo perkėlimas dirbti į kitą darbovietės skyrių gali būti nepripažintas darbovietės keitimu, nes pati darbovietė keičiasi ne visuomet, taigi darbo vietos keitimas ne visais atvejais tapatus darbovietės keitimui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tokiame ginče svarbu nustatyti ir vertinti aplinkybes: ar darbuotojui buvo siūlyta keisti kitą darbo sąlygą – perkelti į kitą vietovę; kaip reikšmingai nutolusi nauja siūloma vieta (-os) nuo darbuotojo pirminės darbo funkcijų atlikimo vietos; kokią dalį darbo funkcijų numatoma vykdyti naujoje vietoje ir kituose padaliniuose atskirai; ar darbo funkcijų atlikimas kitoje vietovėje darbuotojui asmeniškai sukeltų neigiamų pokyčių.
Aptariama LAT nutartis aktuali praktiniu požiūriu, nes joje pateiktų išvadų kontekste galima daryti prielaidą, jog konkrečios darbuotojo darbo vietos (darbo funkcijų atlikimo vietos) keitimas ne visuomet pripažįstamas darbo sutarties sąlygų keitimu, kuriam reikalingas išankstinis rašytinis darbuotojo sutikimas. LAT taip pat atkreipė dėmesį, kad kilus ginčui svarbu aiškiai nustatyti keičiamų darbo sąlygų pobūdį, be to, keičiant darbo funkcijų atlikimo vietą nei darbovietė, nei vietovė gali nesikeisti. Tačiau nutartyje pasigendama išvadų, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai darbo sutarties šalys susitaria dėl konkrečios darbo vietos, tačiau ne darbovietės ar vietovės. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad praktikoje aptariamų klausimų kontekste kils darbo sutarties šalių ginčų.
Vertinant praktikoje kylančius ginčus bei formuojamą LAT praktiką, atsižvelgiant į poreikį, darbdavio struktūrą ir kitas individualias aplinkybes, darbo sutarties šalims rekomenduotina skirti didesnį dėmesį aptariant ir darbo sutartyje nustatant ne tik darbovietę, bet ir darbo funkcijų atlikimo vietovę (-es).
Publikacijos autorė teisininkė Laura Tunkevičiūtė.
[1] 2021 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-313/2021
