Atpirkimo sandoriai – pamėgti aktyvia prekyba užsiimančių Lietuvos investuotojų instrumentai, tačiau dėl jų ne vienas jau skaičiavo netikėtus nuostolius. Tam, kad jų išvengti, svarbu žinoti visas šių sandorių subtilybės ir „kabliukus“.
Vadinamieji atpirkimo sandoriai (angl. repurchase agreement, REPO) – vieni iš instrumentų, kurie finansų krizės įkarštyje pagilino akcijų kainų kritimus tiek Baltijos šalių, tiek kitų šalių akcijų rinkose. Investuotojai, naudoję REPO sandorius dabar jau žlugusio banko „Snoras“ akcijomis, nuostolius skaičiuoja ir dabar.
Nepaisant šių įvykių, Lietuvoje dar ne visi investuotojai aiškiai supranta REPO sandorių esmę, nėra įsigilinę į jų reglamentavimą ir daugelis nežino, kuo toks akcijų įkeitimas skiriasi nuo kito turto įkeitimo imant paskolą.
Pradėkime nuo apibrėžimo. REPO sandoris yra susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti finansines priemones (pvz., akcijas) kitai šaliai (pirkėjui), kartu įsipareigodama perleistas finansines priemones atpirkti ateityje, o kita šalis – sumokėti pirkimo kainą ir vėliau šias finansines priemones už nustatytą kainą parduoti atgal pardavėjui. Svarbus niuansas – REPO sandorio metu nuosavybės teisė į finansines priemones (akcijas) iš pardavėjo pereina pirkėjui, o suėjus terminui jos yra atperkamos ir nuosavybės teisė sugrąžinama pardavėjui. Finansinių priemonių pardavimo kaina REPO sandoryje paprastai yra mažesnė už rinkos kainą, o atpirkimo kaina – didesnė (iš anksto sutarta).
Perleistos finansinės priemonės kredito įstaigai ar finansų maklerio įmonei (FMĮ) atlieka užtikrinimo funkciją, t.y. jei finansinės priemonės nėra atperkamos, jas kredito įstaiga ar FMĮ realizuoja ir padengia skolą. Tokiu būdu perleisti vertybiniai popieriai atlieka įkeitimo funkciją – jais yra užtikrinama kita pardavėjo prievolė pirkėjui ir suteikiama galimybė pirkėjui patenkinti savo reikalavimą realizuojant įgytus vertybinius popierius.
REPO sandoriai yra reglamentuoti Lietuvos finansinių priemonių rinkų įstatyme, kuriame apibrėžiama, kad tai yra sandoriai, kuriuos kredito įstaiga ar finansų maklerio įmonė sudaro savo vardu. Tokių paslaugų teikimui reikalinga aukščiausios (A) kategorijos finansų maklerio licencija.
Skirtumai nuo NT
REPO sandorius galima sugretinti su klasikiniu turto įkeitimu užtikrinant kreditavimą.
Paskola, paimta iš banko įkeičiant nekilnojamąjį turtą (NT), yra susijusi su daug mažesne rizika, nes įkeisto turto vertės svyravimai yra palyginti labai nedideli ir net netikėčiausi įvykiai (visuotinė ekonominė krizė, įstatyminis reglamentavimas ar pan.) negali tokio turto vertės „numušti“ žymia dalimi (50% ir daugiau). Todėl tiek bankas, tiek paskolos gavėjas prisiima nedidelę paskolos negrąžinimo ar įkeisto turto nuvertėjimo riziką. Be to, įkeičiamas NT (išskyrus žemę) yra priverstinai draudžiamas, todėl ir netikėto jo praradimo atveju yra išmokama draudimo kompensacija, kuri padengia prarastą turto vertę.
Tačiau to paties pasakyti apie akcijas ar kitus vertybinius popierius, deja, negalima. REPO sandoriu įkeistų akcijų vertė kinta nuolat, todėl tokie sandoriai yra ypač jautrūs akcijų rinkos pokyčiams. Sudarydamas REPO sandorį, investuotojas yra informuojamas apie įsipareigojimus atstatyti sumažėjusią įkaito vertę ar mokėti garantinę įmoką, siekiant užtikrinti, kad įkeisto turto vertė nesumažėtų žemiau sutartos atpirkimo sumos (garantijos koeficientas).
Akivaizdu, kad itin staigaus akcijų vertės kritimo atveju, mažėja ir įkeisto turto (akcijų) bendra vertė, t.y. REPO, kaip prievolės užtikrinimo būdas, nebegali padengti užtikrintos prievolės, todėl investuotojas privalo kitais būdais atstatyti įkeitimo objekto ir turimos prievolės pusiausvyrą. Be to, šiuo atveju nėra įmanoma pasinaudoti ir draudimu, kuris galėtų kompensuoti tokį vertės praradimą.
Tiek ES direktyvos, tiek Lietuvos įstatymai numato, kad vienas svarbiausių tikslų yra efektyvi investuotojų teisių apsauga, kuri turi būti nenutrūkstama visą investicinių paslaugų teikimo procesą. Pažymėtina, kad dėl REPO sandorių specifikos, juos sudarant reikalingas ir atitinkamas investuotojų žinių lygis, kuris leistų suvokti prisiimamos rizikos mastą. Taigi galima daryti išvadą, kad iš abiejų REPO sandorio šalių yra reikalaujama ypatingo šių sandorių specifikos suvokimo.
Informuoti
Pagal Vertybinių popierių komisijos (VPK) patvirtintas investicinių paslaugų tiekimo taisykles, kredito įstaiga ar FMĮ privalo informuoti klientą apie tai, kad sumažėjo įkeistų akcijų vertė ar kad reikia sumokėti garantinę įmoką ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią FMĮ ar kredito įstaigai pagal kiekvieną atpirkimo sandorį parduotų finansinių priemonių vertė arba visų parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitiko garantijos koeficiento reikalavimų.
Taigi nors teisės aktai numato, kad bankas turi pareigą aiškiai suteikti klientams informaciją apie grėsmę dėl įkeisto turto vertės sumažėjimo ir privalo pasiūlyti sumokėti atitinkamą garantinę įmoką, akivaizdu, kad staigūs ir nenumatyti rinkos pokyčiai reikalauja tokius veiksmus priimti per kuo įmanoma trumpesnį laiką. Pabrėžtina, kad pagal VPK išaiškinimus REPO sutartys, kuriuose nenumatyta banko pareiga pranešti apie nukritusią užstato vertę, yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento.
Šaltinis: Verslo žinios, 2012 03 26 14psl.
