Arbitražo sprendimų vykdymas tarptautinių sankcijų kontekste

Arbitražo sprendimų vykdymas tarptautinių sankcijų kontekste

2023 m. vasario 25 d., suėjus vieneriems metams nuo Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pradžios, Europos Sąjunga (ES) patvirtino jau dešimtąjį tarptautinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusiją, paketą. Tarptautinės sankcijos tapo viena pagrindinių priemonių, kuriomis tarptautinė bendruomenė siekia sustabdyti Rusijos agresiją ar bent apriboti jos galimybes imtis brutalių karinių veiksmų. Šios priemonės yra itin plataus masto: nuo užsienyje esančio Rusijos kompanijų bei piliečių turto arešto iki tam tikrų karinėje pramonėje naudojamų technologijų eksporto į Rusiją uždraudimo. Būdamos tokio plataus poveikio, sankcijos neišvengiamai paliečia ir arbitražo procesus. Pavyzdžiui, jei viena iš arbitražo proceso šalių yra Rusijos subjektas, kurio lėšos įšaldytos, gali kilti sunkumų norint lygiomis dalimis apmokėti arbitražo rinkliavas ar arbitrų honorarus. Tai gali užkirsti kelią apskritai pradėti arbitražo bylą prieš sankcionuotus asmenis. Jei visgi toks procesas būtų pradėtas ir jame pavyktų nusigauti iki finišo linijos, t. y. gauti galutinį arbitražinį sprendimą, galima susidurti su kita kliūtimi – šio sprendimo priverstiniu įvykdymu. Toliau šiame tekste trumpai apžvelgiama, kokių iššūkių gali iškilti, siekiant tokio sprendimo vykdymo, bei kokios galimybės egzistuoja šiuos iššūkius įveikti.

Arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų pripažinimą bei vykdymą užsienio valstybėse reglamentuoja Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija). Konvencija numato, kad visos valstybės, esančios Konvencijos šalimis, turi pareigą pripažinti ir vykdyti kitose Konvencijos šalyse priimtus arbitražo sprendimus. Taip pat Konvencija įtvirtina baigtinį sąrašą pagrindų, kuriais remdamiesi valstybės teismai gali atsisakyti pripažinti tokį sprendimą.

Vienas iš tokių Konvencijoje įtvirtintų pagrindų – prieštaravimas viešajai tvarkai. Jei užsienio valstybėje priimtas arbitražinis sprendimas prieštarauja valstybės, kurioje jį prašoma pripažinti, viešajai tvarkai (ar tarptautinei viešajai tvarkai), tokį sprendimą pastarosios valstybės teismai turi teisę atsisakyti pripažinti.

Manytina, jog egzistuotų gana didelė tikimybė, kad jei arbitražinis sprendimas būtų priimtas sankcionuotos šalies naudai, teismai, sprendžiantys klausimą dėl arbitražinio sprendimo pripažinimo bei vykdymo, potencialiai galėtų konstatuoti, kad sankcijų režimas sudaro nacionalinę ir tarptautinę viešąją tvarką, todėl sprendimo, priimto sankcionuotos šalies naudai, vykdymas prieštarautų atitinkamai viešajai tvarkai.

Taigi kyla klausimas, ar toks pat atsakymas būtų garantuotas ir tuo atveju, jei sprendimas arbitraže būtų priimtas prieš sankcionuotą Rusijos subjektą.

Arbitražo sprendimų vykdymas prieš sankcionuotas proceso šalis

Greičiausiai nekyla daug abejonių, kad prieš Rusijos bendroves bei asmenis priimtus arbitražo sprendimus įvykdyti pačioje Rusijoje šiuo metu būtų iš esmės neįmanoma. Jau 2020 m., dar prieš karinę invaziją į Ukrainą, Rusijoje įsigaliojo Rusijos arbitražo proceso kodekso pakeitimai, pagal kuriuos Rusijos komerciniai teismai gali prisiimti išimtinę jurisdikciją kiekvieno ginčo, kuris susijęs su sankcionuotu Rusijos subjektu, atžvilgiu.

Arbitražinio sprendimo vykdymo pačioje Rusijoje alternatyva galėtų būti tokio sprendimo nukreipimas į ES valstybę, kurioje sankcijų pagrindu įšaldytas atitinkamo subjekto turtas. Šiuo metu ES valstybėse narėse yra įšaldyta apie 21,5 mlrd. eurų vertės sankcionuotų Rusijos bendrovių bei asmenų turto.[1]

2014 m. kovo 17 d. ES Tarybos reglamento Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – Reglamentas), 5 straipsnyje numatyta, kad ES valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jei laikomasi šių sąlygų:

  1. dėl lėšų ar ekonominių išteklių yra arbitražo sprendimas, priimtas iki tos dienos, kurią 2 straipsnyje nurodytas fizinis ar juridinis asmuo, subjektas ar įstaiga buvo įtraukti į I priedą, arba iki tos dienos arba vėliau dėl tų lėšų ar ekonominių išteklių Sąjungos priimtas teismo arba administracinis sprendimas, arba priimtas teismo sprendimas, vykdytinas atitinkamoje valstybėje narėje;
  2. lėšos ar ekonominiai ištekliai bus naudojami išimtinai tenkinant reikalavimus, kurie buvo užtikrinti tokiu sprendimu arba kurie pripažinti teisėtais tokiu sprendimu, neperžengiant ribų, nustatytų taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais tokius reikalavimus pateikiančių asmenų teises;
  3. sprendimas nėra sankcionuoto fizinio arba juridinio asmens, subjekto ar įstaigos naudai;
  4. sprendimo pripažinimas neprieštarauja atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai.

Taigi, Reglamentas suteikia teisę kompetentingoms ES valstybių narių institucijoms kreditoriams išduoti leidimą arbitražinių sprendimų vykdymą nukreipti į įšaldytas sankcionuoto skolininko lėšas. Atitinkama kompetentinga institucija kiekvienu atveju sprendžia, ar tenkinamos visos išvardintos sąlygos, kad įšaldytas turtas būtų „atlaisvintas“.

Kiekvienas atvejis vertintinas individualiai

Jeigu nepaisant visų tarptautinių sankcijų sukeltų praktinių bei teisinių kliūčių arbitražo procese visgi pasiekiamas galutinis arbitražinis sprendimas, tokio sprendimo priverstiniam įvykdymui taip pat gali kilti iššūkių. Tuo atveju, jei arbitražo procesą laimi sankcionuota šalis, sprendimo, priimto šiame procese, įgyvendinimas ES valstybėse narėse atitinkamos šalies naudai greičiausiai būtų laikomas prieštaraujančiu daugelio valstybių narių viešajai tvarkai. Arbitražo procesą laimėjus prieš sankcionuotą subjektą, priverstinio sprendimo vykdymą būtų galima mėginti nukreipti į valstybę, kurioje yra įšaldytas atitinkamos kompanijos ar asmens turtas. Kiekvienu tokiu atveju kompetentinga atitinkamos ES valstybės narės institucija spręstų, ar kreditoriui išduoti leidimą nukreipti išieškojimą į įšaldytą turtą. Tokio leidimo išdavimas priklausytų nuo individualių kiekvieno atvejo aplinkybių, kurias lemtų tiek teisiniai, tiek, galbūt, ir politinio pobūdžio veiksniai. Atsižvelgiant į tai, kad nuo Rusijos prieš Ukrainą pradėto karo pradžios santykinai praėjo nedaug laiko, aiškios gairės, kada ir kokiais kriterijais vadovaujantis tokio pobūdžio leidimai išduodami, dar greičiausiai nespėjo susiformuoti. Todėl prieš inicijuojant kiekvieną arbitražo procesą prieš sankcionuotą subjektą ar asmenį, susijusį su tokiu subjektu, reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik sunkumus, su kuriais potencialiai galima susidurti paties proceso metu, bet ir priverstinio arbitražo sprendimo vykdymo iššūkius.

Parengė „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Ovidijus Speičys.

[1] https://www.consilium.europa.eu/en/policies/sanctions/restrictive-measures-against-russia-over-ukraine/sanctions-against-russia-explained/

Užsisakykite svarbiausias naujienas

Glimstedt dokas

Verslo poreikiams pritaikyti, patyrusių advokatų parengti, aukštos kokybės dokumentai greitai ir už prieinamą kainą. Be įsipareigojimų ar registracijų. Glimstedt dokas