Tikriausiai ne vienas esame girdėję beveik anekdotais tapusias istorijas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kai, pavyzdžiui, moteris, iš „McDonald’o“ įsigijusi kavos, automobilyje netyčia apsipila kelius ir šį greitojo maisto restoranų tinklą paduoda į teismą, reikalaudama milžiniškos sumos, nes nebuvo perspėta, kad su karštu gėrimu reikia elgtis atsargiai. Tokio pobūdžio ieškiniai Amerikoje taip paplitę, kad jie net įgijo specialų pavadinimą – lengvabūdiški ieškiniai (angl. frivolous lawsuits). Lietuvos tikrai nebūtų galima pavadinti šalimi, kurioje populiaru reikšti lengvabūdiškus ieškinius. Kadangi verslininkai įprastai tampa tokių ieškinių „adresatais“, jie gali pasirūpinti, kad iš įvairių nesusipratimų kylantys teisiniai reikalavimai netaptų tendencija. Lietuvos verslininkams šiuo atžvilgiu puikią pamoką gali suteikti vieno elektroninio paspirtuko istorija.
Pirkėjas šią populiarią transporto priemonę įsigijo parduotuvėje „Topo centras“. Po poros dienų jis išbandė paspirtuką, važiuodamas asfaltuotu keliu, o šiam kelio ruožui pasibaigus, ėmė leistis žvyruota nuokalne. Paspirtuko savininkas svėrė 128 kg, todėl, net nedidinus greičio, paspirtukas įgijo nemažą pagreitį. Paspirtuko vairuotojas pradėjo stabdyti, tačiau priekinis ratukas pateko į duobutę ir vyriškis per paspirtuko priekį vertėsi žemyn. Šio įvykio metu paspirtuko savininkas patyrė keletą sunkių traumų, jam buvo atliktos net penkios operacijos ir laukė ilgas reabilitacinis gydymas.
Paspirtuko vairuotojo įsitikinimu, dėl incidento buvo kaltas paspirtuko pardavėjas – „Topo centras“, todėl jis padavė parduotuvę į teismą ir pareikalavo 2 760,42 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad kartu su paspirtuku pardavėjas nepateikė instrukcijos lietuvių kalba, todėl jis nežinojo esminių paspirtuko naudojimo sąlygų, t. y. 1) kad prieš pradedant naudotis paspirtuku viešoje vietoje reikia pasitreniruoti su juo nedidelėje aikštelėje ir įgyti jo valdymo įgūdžių; 2) kad, esant kelyje nors ir nedidelei duobutei, dėl to, kad ratų diametras yra mažas, ratui patekus į duobutę, važiuodamas paspirtuku gali griūti; 3) kad paspirtukas nepritaikytas važiuoti asmenims, sunkesniems kaip 100 kg ir vyresniems kaip 50 metų (ieškovui buvo daugiau nei 50 metų); 4) kaip teisingai sureguliuoti paspirtuko stabdžius, kad stabdant paspirtuką būtų išvengta kritimo į priekį.
Ieškovo argumentai pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų neįtikino ir šie teismai atmetė ieškovo ieškinį. Natūralu, kad tokie sprendimai ieškovo netenkino, todėl jis juos apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT).[1]
LAT, vertindamas šią situaciją, pažymėjo, kad verslininkas turi pareigą informuoti vartotoją (vadinamąją informacijos atskleidimo pareigą). Ši pareiga laikoma tinkamai įvykdyta, jei vartotojui, visų pirma, yra suteikiama visa teisės aktuose reikalaujama informacija, antra, tokia informacija yra suteikta aiškiai ir suprantamai. Teismas nurodė, kad nors teisės aktuose nėra apibrėžta, ką tiksliai reiškia reikalavimas „aiškiai ir suprantamai“, jį būtų galima apibūdinti kaip apimantį informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, paprasto (nesudėtingo) stiliaus, gerai struktūruota kalba, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų, sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į (išryškinant) tuos aspektus, kurie būtini atsižvelgiant į prekės ar paslaugos pobūdį ar kitas aplinkybes, informacija turi būti pateikiama tokiu būdu ir taip, kad būtų lengvai suprantama vartotojui (vartotojas lengvai galėtų suvokti jos prasmę, prekės savybes ir rizikas) ir jo neklaidinti.
Vertinant, ar verslininkas pateikė informaciją aiškiai ir suprantamai, turi būti sprendžiama pagal objektyvųjį kriterijų – vidutinio vartotojo standartą. Tai reiškia, jog turi būti sprendžiama, ar suteiktos informacijos pakako tam, kad vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, galėtų įvertinti, ar konkreti prekė atitinka jo individualius poreikius, ir suprasti, kaip tinkamai ir saugiai naudotis preke. Be to, LAT pažymėjo, kad vidutinio vartotojo standartas siejamas su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti, t. y. iš vartotojo neturi būti tikimasi, kad jis pats aktyviai ieškos reikiamos informacijos, ši informacija jam turi būti suteikiama, įsigyjant atitinkamą prekę.
LAT pabrėžė, kad reikalavimas suteikti vartotojui informaciją valstybine kalba yra įtvirtintas teisės aktuose, todėl Lietuvoje vidutinio vartotojo standartas apima asmenį, kuris lengvai gali suprasti jam teikiamą informaciją tik tuomet, jei ji teikiama valstybine – lietuvių – kalba. Taigi, jei verslininkas teikia informaciją kita nei valstybine kalba, tokia informacija neatitinka aiškiai ir suprantamai pateiktinos informacijos kriterijaus. Verslininkui pažeidus informacijos atskleidimo pareigą, jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. vartotojas iš jo gali reikalauti nuostolių atlyginimo.
LAT nagrinėtoje situacijoje visa reikiama instrukcija apie elektroninio paspirtuko naudojimą buvo pateikta ir rusų bei lenkų kalbomis, kurias ieškovas mokėjo. Tačiau LAT konstatavo, kad to nepakanka, nes informacija privalėjo būti suteikta ir lietuvių kalba, o jos nepateikimas lietuvių (valstybine) kalba prilygsta informacijos nesuteikimui apskritai.
Reikėtų pastebėti, jog LAT atskyrė informacijos suteikimą nuo jos perskaitymo. Informacijos atskleidimo pareiga apima reikalavimą pateikti visą reikiamą informaciją, tačiau jei vartotojas nusprendžia jos neskaityti, jis pats prisiima riziką. Tačiau šioje byloje buvo laikoma, kad informacija apskritai nepateikta, todėl klausimas, ar vartotojas ją perskaitė, buvo net neaktualus.
LAT, nustatęs pardavėjo neteisėtus veiksmus – informacijos atskleidimo pareigos pažeidimą – grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad šis nustatytų, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala bei priežastinis ryšys).
Apibūdintos situacijos greičiausiai negalima prilyginti lengvabūdiško bylinėjimosi atvejui, nes LAT konstatavo aiškius neteisėtus pardavėjo veiksmus – teisės aktuose numatytos pareigos informaciją vartotojams pateikti valstybine lietuvių kalba pažeidimą. Ar pirkėjas visgi galėjo būti atidesnis ir nepatirti tokios didelės žalos, galbūt pasisakys bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas. Aišku tai, kad verslininkas turi pareigą pateikti visą aktualią informaciją, kas apima ir užtikrinimą, jog ši informacija būtų pateikta lietuvių kalba, o vartotojas turi pareigą su ja susipažinti. Verslininkai tikrai negali užtikrinti, kad pirkėjai atidžiai perskaitytų visas įsigyjamų gaminių naudojimo instrukcijas, bet jie gali pasirūpinti, kad vartotojams būtų suteikta kuo aiškesnė ir išsamesnė informacija apie produktą. Taip verslininkams gali pavykti išvengti tapti kitos elektroninio paspirtuko ar kavos puodelio istorijos veikėjais.
Parengė „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Ovidijus Speičys
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021.
