Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2022 m. gegužės 26 d. nutartyje[1] pasisakė dėl tiekėjų teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygose nurodytą pirkimui skirtų lėšų sumą.
Vienas iš viešojo pirkimo potencialių dalyvių manė, jog perkančiosios organizacijos nustatyta ir išviešinta pirkimui skirtų lėšų suma yra nepakankama. Dėl šios priežasties šis tiekėjas pretenzija, o vėliau ir ieškiniu reikalavo kainą padidinti bent 40 %. Pasak ginčą inicijavusio tiekėjo, pirkimo paslaugų kaina buvo nustatyta neįvertinus perkamai paslaugai taikomų reikalavimų ir todėl yra nepagrįstai maža.
Pirkimui skirtų lėšų suma perkančiosios organizacijos privalo būti nustatyta planuojant viešąjį pirkimą. Ši suma nustatoma atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos poreikius ir finansines galimybes. Pirkimui skiriamų lėšų sumos nebūtina atskleisti pirkimo dokumentuose. Paprastai pirkimui skiriamų lėšų suma neturėtų būti keičiama, o jei šis dydis buvo išviešintas pirkimo sąlygose, – ją keisti draudžiama.
Pirkimui suplanuotų lėšų suma neturėtų būti painiojama su pirkimo verte. Pastaroji nustatoma siekiant įvardinti, kokią maksimalią lėšų sumą perkančioji organizacija gali sumokėti už visus pagal viešąją sutartį ketinamus įsigyti darbus, prekes ar paslaugas.
Ginčo šalys ir ginčą nagrinėję skirtingų instancijų teismai nesutarė, ar tiekėjui apskritai yra suteikiama teisė ginčyti viešajam pirkimui suplanuotų lėšų sumą.
Atrodytų logiška, jog perkančiosios organizacijos galimybės ir finansai yra perkančiosios organizacijos reikalas, todėl jokio suinteresuotumo teikti pretenzijas dėl pirkimui suplanuotų lėšų dydžio tiekėjai neturėtų turėti. LAT laikėsi kitokios pozicijos.
LAT priminė, kad teisę ginčyti viešojo pirkimo sąlygas ir viešojo pirkimo metu priimtus sprendimus turi ir pasiūlymo pirkime nepateikęs tiekėjas – neracionalu ir neproporcinga versti ūkio subjektą pateikti pasiūlymą jam iš anksto žinant, kad šis bus atmestas dėl neatitikties, jo vertinimu, neteisėtoms viešojo pirkimo sąlygoms.
Vadovaudamasis panašia logika, LAT konstatavo, jog pirkimui suplanuotų lėšų suma riboja tiekėjo galimybę pateikti pasiūlymą, todėl nuginčijus šią sąlygą pasikeistų „<..> ieškovės kaip viešojo pirkimo dalyvės subjektinių teisių apimtis <..>“.
LAT pripažino, jog pirkimui skirtų lėšų dydžio nustatymas yra perkančiosios organizacijos diskrecija. Visgi teismas pastebėjo, jog tai nereiškia, kad, panaikinus perkančiosios organizacijos sprendimą dėl pirkimui suplanuotų lėšų nustatymo, priimdama pakartotinį sprendimą dėl tokių lėšų dydžio perkančioji organizacija neprivalės atsižvelgti į teismo argumentus, lėmusius pirminio jos sprendimo panaikinimą.
Atsižvelgdamas į tai LAT konstatavo, kad perkančiosios organizacijos diskrecija spręsti dėl konkrečių pirkimo reikalavimų, be kita ko, nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą nėra visiškai neribota. Jei ieškovas įrodo, kad perkančiosios organizacijos sprendimas pirkimo sąlygose nustatant tam tikrą pirkimui skirtų lėšų sumą yra nepagrįstas ir pažeidžia ieškovo interesus, tokia pirkimo sąlyga iš principo galėtų būti pripažinta neteisėta.
LAT nurodė taip: „ <..> atsižvelgiant į viešąją valdžią ir atitinkamą veiklą įgyvendinančių subjektų funkcijas <..> dėl viešųjų finansų panaudojimo, būtent perkančiosioms organizacijoms tenka atsakomybė nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą, kuri laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip“. Vadinasi, tiekėjams tenka įrodinėjimo pareiga patikimai ir įtikinamai parodyti, kad konkrečiu atveju buvo akivaizdžiai nesilaikyta imperatyviųjų viešųjų pirkimų principų.
Tiekėjas gali bandyti įrodyti pirkimui skirtinų lėšų dydžio nepagrįstumą ankstesnių vykdytų panašaus tipo sutarčių vykdymo kaštais ir kitais įrodymais. Visgi, kaip galima spręsti iš LAT pateikiamos pozicijos, prielaidų naikinti perkančiosios organizacijos sprendimą dėl pirkimui numatytų lėšų sudarytų, pvz., tik akivaizdų ketinamų įsigyti paslaugų teikimo sąnaudų ir perkančiosios organizacijos nustatytų pirkimo lėšų dydžio neatitikimą pagrindžiantys įrodymai.
Nors pareiga įrodyti pirkimui skirtų lėšų dydžio nepagrįstumą tenka jį ginčijančiam tiekėjui, perkančioji organizacija taip pat turi pareigą pateikti poziciją dėl šios sumos dydžio pagrįstumo ir pateikti savo poziciją dėl tiekėjo keliamų abejonių.
Teismas negali įpareigoti perkančiosios organizacijos viešajam pirkimui išleisti daugiau lėšų, nei ji tam buvo suplanavusi.
Be to, logiška, kad perkančioji organizacija negali pirkimui skirti finansinių resursų, kurių ji neturi.
Konkurencingoje rinkoje dėl prekės ar paslaugos kainos pagrįstumo turi būti sprendžiama ne prieš tiekėjų varžymąsi, bet po jo – susipažinus su pateiktais kainos pasiūlymais. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti tiekėjams lygias galimybes varžytis dėl viešosios sutarties siūlant net ir kitų tiekėjų ar viešųjų pirkimų teisės požiūriu neįprastai mažą prekės ar paslaugos kainą[2].
Dėl nurodytų priežasčių bendra taisyklė turėtų būti tokia, kad tiekėjai neturi teisės ginčyti pirkimui nustatytų lėšų pagrįstumo.
Žinoma, bendroji taisyklė turėtų turėti išimčių. Tokiais išimtiniais atvejais galėtų būti laikoma situacija, kai, neįvykus viešajam pirkimui, pirkimo objektu esančios paslaugos galėtų būti įsigyjamos vidaus sandorio pagrindu. Tokiu atveju bent hipotetiškai galima būtų siekti patikrinti, ar perkančiosios organizacijos numatyta pirkimui skirtinų lėšų suma buvo apskaičiuota pagrįstai ir atitinka ketinamų įsigyti paslaugų savikainą.
Kita vertus, toks vertinimas turėtų tik teorinę reikšmę, nes, neįvykus viešajam pirkimui paslaugai įsigyti, vidaus sandorio tokiai paslaugai įsigyti kaina jokiu būdu neturėtų būti didesnė nei neįvykusiam pirkimui numatytų lėšų suma.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ ekspertas, advokatas Feliksas Miliutis
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-969/2022.
[2] Apie neįprastai mažą viešojo pirkimo pasiūlymo kainą plačiau žr. F. Miliučio str. „Nulinės ir minusinės kainos pasiūlymai: ESTT iš esmės pakeitė jų vertinimo praktiką?“ (https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2020/10/05/nulines-ir-minusines-kainos-pasiulymai-estt-is-esmes-pakeite-ju-vertinimo-praktika) ir F. Miliučio „Kai maža viešojo pirkimo kaina tampa problema“ (https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2017/02/07/kai-maza-viesojo-pirkimo-kaina-tampa-problema).
