Finansų ministrė 2022 m. gegužės 26 d. pristatė ilgai brandintą planą – visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio projektą. Projekto sumanytojai džiūgauja – neva tai racionaliausias ir teisingiausias būdas papildyti biudžetą gana solidžia suma, siekiančia nuo 25 mln. eurų iki 100 mln. eurų per metus. Tačiau ar tikrai tokio mokesčio įvedimas neprasilenkia su pagrindiniais apmokestinimo principais?
Pirmas svarbus šio klausimo aspektas – kokiu būdu asmuo įgyja tą siekiamą apmokestinti nekilnojamąjį turtą.
Akivaizdu, kad dažniausiai toks turtas yra perkamas, t. y. įgyjamas mainais už gyventojo sukauptas santaupas ir (ar) kreditą, gautą iš banko, kredito unijos ar kito skolinančio subjekto. Bet kokiu atveju asmuo mainais už nekilnojamąjį turtą atiduoda atitinkamą kiekį lėšų.
Vertinant santaupų aspektą, tikslinga panagrinėti, kokios „prigimties“ šios lėšos.
„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ siūlo tokį santaupų apibrėžimą: „sántaupos, ekonominio subjekto gautų disponuojamųjų pajamų dalis, kuri nėra skiriama jo einamosioms vartojimo išlaidoms padengti, bet taupoma ateičiai. Santaupos per tam tikrą laikotarpį apskaičiuojamos kaip šiuo laikotarpiu gautų pajamų (atskaičius mokesčius) ir patirtų vartojimo išlaidų skirtumas: kai pajamos didesnės už išlaidas, santaupos yra teigiamos, kai išlaidos didesnės už pajamas – neigiamos“[1].
Iš pateikto apibrėžimo akivaizdu, kad, kaupdamas pinigines lėšas santaupų pavidalu, asmuo tą daro kiekvieną kartą atskaičiuodamas mokesčius, t. y. dalis gautų lėšų yra sumokama į biudžetą.
Vadinasi, asmuo, prieš įgydamas nekilnojamąjį turtą, kaupia lėšas, nuo kurių mokestines prievoles įgyvendina esamuoju laikotarpiu, t y. gaudamas tas lėšas ir (ar) pasibaigus apmokestinamajam laikotarpiui.
Pavyzdžiui, jeigu asmuo gauna darbo užmokestį, nuo jo gaunamo užmokesčio sumos gyventojų pajamų mokesčio, Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokų, kitų mokesčių ir rinkliavų prievoles įgyvendina darbdavys, prieš išmokėdamas darbo užmokestį, – apskaičiuoja (išskaičiuoja), deklaruoja, sumoka į biudžetą.
Arba kitas pavyzdys – jeigu asmuo vykdo individualią veiklą, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui (kalendoriniams metams), asmuo pateikia metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, kurios pagrindu vėlgi sumoka prievoles į biudžetą – atitinkamai gyventojų pajamų mokesčio, Valstybinio socialinio draudimo fondo įmokas.
Analogiškai galima vertinti ir dovanų gautas lėšas – juk remiantis pagrindine taisykle, nustatyta gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normomis, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Įstatymas skiria tam tikras lengvatas, tačiau visų gautų pajamų apmokestinimo principo tai nepaneigia. Pavyzdžiui, gyventojas neturi mokėti mokesčių, jei gauna dovanų iš artimųjų, kaip jie apibrėžti gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Tačiau tai nereiškia, kad dovanos nėra apmokestinamos, tai tik pagrindžia, kad asmuo, atitinkantis tam tikrus įstatyme apibrėžtus kriterijus, gauna lengvatą – teisę nemokėti mokesčio nuo vieno ar kito pobūdžio pajamų.
Kitaip tariant, asmens santaupas sudaro lėšos, nuo kurių atitinkamu momentu visos mokestinės prievolės jau yra įgyvendintos.
Taigi asmuo, sutaupęs tam tikrą sumą pajamų, nuo kurių bendrąja tvarka visos mokestinės prievolės jau yra sumokėtos, įsigyja nekilnojamojo turto – arba norėdamas įsikurti, arba siekdamas užtikrinti gerovę savo vaikams, vaikaičiams ir pan., arba nenorėdamas, kad lėšos būtų paveiktos infliacijos. Priežastys šiuo atveju nėra svarbios, nebent toks turtas būtų įsigytas komercinei veiklai vykdyti, tačiau tai jau būtų visai kitas atvejis, kurio plėtoti nagrinėjamu visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio aspektu nėra tikslinga.
Praėjus pirmajai džiaugsmo ir pasididžiavimo savimi bangai, paaiškėja, kad valstybė reikalauja ir vėl susimokėti, tik šį kartą nekilnojamojo turto mokestį vien už tai, kad asmuo už savo sutaupytas lėšas tą turtą įsigijo ir turi, t. y. siekiamas apmokestinti nekilnojamasis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti, jis tiesiog objektyviai egzistuoja.
Dar liūdnesnis atvejis, jei toks turtas yra įsigytas, panaudojant dalį sutaupytų lėšų ir kompensuojant likusią kainos dalį banko ar kitos kredito įstaigos paskola: tokiu atveju asmuo ne tik išleidžia santaupas, nuo kurių jau yra sumokėjęs pajamų mokesčius, taip pat moka bankui atlygį – palūkanas – už naudojimąsi kreditu, bet dar ir turi mokėti nekilnojamąjį turto mokestį tiesiog todėl, kad jis tą turtą įsigijo.
Lietuvos Respublikoje šiuo metu egzistuoja tik vienas mokestis, kuris mokamas vien dėl to, kad koks nors objektas egzistuoja ir apmokestinamasis asmuo juo disponuoja, – tai žemės mokestis (vėlgi nekilnojamojo turto rūšis). Visais kitais atvejais apmokestinimas dažniausiai siejamas su aktyviais veiksmais, siekiu uždirbti pajamų, gaunama papildoma nauda, kompensuojama žala aplinkai ar panašiai.
Tokiame kontekste siūlymas (o priėmus tokį įstatymą – reikalavimas) mokėti mokestį tik dėl to, kad asmuo dirbo, taupė ir įsigijo atitinkamo nekilnojamojo turto, atrodo, švelniai tariant, akiplėšiškai.
[1] https://www.vle.lt/straipsnis/santaupos/
Parengė: advokatų kontoros “Glimstedt” vyresnioji teisininkė, mokesčių teisės ekspertė Agnė Pimpytė
