Šioje svetainėje naudojami slapukai. Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Privatumo politika Nesutinku Sutinku
Naujienos

Karantino sąlygomis teisė gins tuos, kurie sąžiningai sieks tarpusavio interesų apsaugos balanso2020-03-23

Vyriausybei paskelbus karantino režimą ir su tuo susijusius apribojimus, ne viena įmonė patyrė ir, akivaizdu, užsitęsus situacijai, dar patirs nemažai nuostolių. Verslo veiklos suvaržymai ir dėl to stringantis prekių/paslaugų tiekimas bei vėluojantys atsiskaitymai kelia nemažai nerimo dėl sutartinių įpareigojimų vykdymo ir klausimą, kas turi prisiimti atsiradusių nuostolių riziką. Visi sutartinių santykių subjektai, bandydami spręsti situaciją abipusių derybų ir nuolaidų būdu? Kiekvienas verslininkas atskirai, išimtinai gindamas savo įmonės interesus ir vadovaudamiesi taisykle „skęstančiojo gelbėjimas yra paties skęstančiojo reikalas“? O gal dalį naštos turėtų prisiimti valstybė, t.y. visi mes, nes apribojimai nustatyti visos visuomenės labui, todėl „susimokėti“ už tai turėtų ne tik pavieniai verslo subjektai, bet ir pati valstybė, numačiusi tokius apribojimus viešo intereso tikslais?

Pastarąją savaitę, matyt, netilo skambučiai ir žinutės teisininkams, o viešoje erdvėje pasirodė ne vienas straipsnis, bandantis atsakyti, ar sutarties šalys turi teisę stabdyti / keisti/ nutraukti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą remdamosi teisėje vadinama nenugalimos jėgos (force majeure) situacija, ir kiek iš tiesų veiksmingos gali būti Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotos nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymos.

Skirtingų interpretacijų, ką daryti tiems, kuriems iškilo problemų vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, yra nemažai, tačiau vienareikšmio atsakymo nepateikia niekas. Tai visiškai suprantama, ir nors verslas to girdėti nenori, vieno ir aiškaus atsakymo visoms situacijoms iš tiesų negali būti, kadangi viskas priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių.

Egzistuojantis teisinis reguliavimas ir teismų praktika gali tik pateikti bendro pobūdžio gaires ir taisykles. Juo labiau kad iki šiol teismų praktikos panašiais klausimais yra labai nedaug, o ir ji pati labai konservatyvi. Kadangi teisinė sistema reaguoja retrospektyviai, kuria linkme iš tiesų formuosis praktika, parodys tik ateitis. Taigi, galiausiai apsispręsti, kaip geriausia elgtis konkrečiu atveju, ir atsakomybę už tai prisiimti vis tiek teks patiems sutartinių santykių dalyviams.

Kadangi viešoje erdvėje informacijos apie teisinį reguliavimą ir labai ribotą pavienę teismų praktiką force majeure, kaip pagrindą stabdyti ar nutraukti prievolių vykdymą, buvo pateikta nemažai, o dėl kito teisinio instrumento - esminių aplinkybių pasikeitimo (angl. hardship), kuris karantino sąlygomis iš tiesų kur kas aktualesnis, informacijos pateikta mažiau, žemiau bus pateikta glausta šios teisinės priemonės, leidžiančios subalansuotai modifikuoti sutartinius santykius iš esmės pasunkėjus sutartinių įsipareigojimų vykdymui, analizė bei konceptuali, trumpa informacija, leidžianti lengviau orientuotis sudėtingų teisinių algoritmų veikimo gausoje, ypač kai kiekviena nukentėjusi sutartinių santykių šalis yra linkusi „tempti paklodę“ į savo pusę.

Pirma, reikia turėti galvoje, kad sutarčių teisinis reguliavimas yra gana konservatyvus ir, bendra taisykle, skirtas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl pats karantino paskelbimo faktas net ir pasunkėjus sutarčių vykdymo galimybėms savaime nesuteikia pagrindo atsisakyti vykdyti sutartis taip, kaip buvo sutarta.

Antra, jei dėl objektyvių nuo šalių valios nepriklausančių priežasčių iš esmės pasunkėja sutarčių vykdymas ar tampa objektyviai neįmanomas, teisinis reguliavimas numato tik ribotas galimybes modifikuoti sutartinius santykius:

a) Force majeure arba nenugalimos jėgos institutas (CK) 6.127 ir 6.212 str.), kuris yra skirtas situacijoms, jei objektyviai ir tik jei objektyviai sutarties vykdymas tampa tiesiog neįmanomas. Karantino sąlygomis tai paliečia tuos, kurių veikla iš esmės buvo uždrausta. Tačiau ir šiuo atveju tai palies ne visus uždrausto verslo turimus sutartinius santykius, bet tik tuos, kurių objektyviai neįmanoma vykdyti būtent dėl karantino. Taigi tik visiškas neįmanomumas įvykdyti sutartį gali būti pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti šalį nuo sutartinių įsipareigojimų vadovaujantis force majeure aplinkybe.

Kaip žinia, „velnias slypi detalėse“, todėl nuspręsti, ar konkreti situacija yra būtent ta, kuri leidžia naudotis force majeure institutu, reikia ypač atsakingai, nes teismai čia irgi konservatyvūs ir praktiškai nerasite nė vieno teisminės praktikos pavyzdžio, kurioje būtų pavykę force majeure įrodyti. Deja, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotos nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymos, nors ir gali suteikti psichologinio komforto, teisinės reikšmės teismams turi nedaug. Teismai, kilus ginčui, vis tiek savarankiškai vertins faktines aplinkybes ir patys nuspręs, ar konkrečioje situacijoje buvo force majeure aplinkybės, ar ne.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad nukentėjusiai šaliai force majeure institutas yra palankiausias, nes leidžia iš karto stabdyti prievolių vykdymą, tam būtina tik aiškiai informuoti sutarties kontrahentą. Prievolės stabdymas tokiu atveju galimas tik tol, kol šios aplinkybės nepasibaigia. Tokiu atveju šalis atleidžiama nuo atsakomybės, šalys taip pat turi galimybę nutraukti sutartį, reikalauti restitucijos bei imtis kitų teisinių priemonių, siekdamos sumažinti savo patiriamus nuostolius.

Taigi, force majeure gali pasirodyti kaip labai patraukli priemonė verslui ieškoti išeities karantino atveju. Tačiau įrodyti / pagrįsti visas būtinas šios priemonės taikymo sąlygas sudėtinga. Be to, reikia turėti galvoje, kad bet kuriuo atveju CK pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurios negali būti laikomos force majeure: 1) rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių; 2) sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių; 3) skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Trumpai tariant, šiuo atveju valstybėje susiklosčiusi situacija, kuri nors ir sukelia tam tikrus trumpalaikius nepatogumus, susijusius su finansinių išteklių trūkumu ir (ar) rinkoje reikalingų prekių trūkumu, negali būti laikoma nenugalimos jėgos situacija, atleidžianti sutarties šalį nuo pareigos vykdyti sutartines prievoles.

b) Esminių aplinkybių pasikeitimo institutas (angl. hardship) gali paliesti tiek tuos, kurių veikla visiškai uždrausta, tiek kitus verslo subjektus, patyrusius esminių trikdžių vykdant sutartinius įsipareigojimus (CK 6.204 str.).

Šis institutas taikytinas, kai vienai sutarties šaliai tampa iš esmės sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Sutarties vykdymo apsunkinimu laikytinos situacijos, kai dėl tam tikrų įvykių iš esmės pasikeičia sutarties pusiausvyra, t.y. kai šaliai padidėja sutarties vykdymo kaina, arba kai sumažėja šalies gaunamas įvykdymas. Tai gali būti ženklus žaliavų, reikalingų prekėms gaminti arba paslaugoms teikti, pabrangimas, naujų saugumo taisyklių, žymiai pabranginančių gamybą, nustatymas ir pan. Tai pat tokios situacijos galimos dėl ženklių rinkos sąlygų pasikeitimo arba sužlugus sutarties tikslui (pavyzdžiui, uždraudimas eksportuoti prekes, kurios buvo įsigytos būtent eksporto tikslais).

Ši priemonė neleidžia automatiškai stabdyti prievolių vykdymo, bet įgalina nukentėjusią šalį ieškoti tarpusavio kompromisinio varianto, derantis su kita sutarties šalimi dėl sutarties modifikavimo arba dėl sutarties nutraukimo. Šalims nepavykus susitarti – teks keliauti kompromiso ieškoti į teismą arba į arbitražą (jei tokią galimybę numato sutartis). Vertinant teismų praktiką, jos, kaip ir force majeure atveju, nedaug ir ji nėra vienareikšmė, todėl tikėtis didesnio aiškumo iš jos kol kas neverta.

Bandant atsakyti į klausimą, kokiais atvejais nukentėjusiai šaliai verta kreiptis į teismą ir kokio teisingumo galima būtų tikėtis, rekomenduojama naudotis ir atitinkamomis negriežtosios teisės (angl. soft law) instrumentų (UNIDROIT, DCFR, PECL principų) nuostatomis, kuriomis paprastai vadovaujasi Lietuvos teismai.

c) Situaciją gali palengvinti (ar pasunkinti) konkrečios sutarčių nuostatos, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį. Be to, Lietuvoje teisinis reguliavimas nukreipia ir į kitus panašius teisinius instrumentus, tokius kaip valstybės veiksmai (CK 6.253 str.), bet, pvz., šio instrumento taikymo sąlygos neišvystytos ir savo esme mažai kuo skiriasi nuo force majeure taikymo sąlygų.

Trečia, teisinis reguliavimas ir teismų praktika bet kuriuo atveju įpareigoja sutarčių šalis bendradarbiauti ir kooperuotis bei neleidžia piktnaudžiauti teise, t.y. teisė draudžia, naudojantis situacija, bandyti kitos sutarties šalies sąskaita išvengti sutartinių santykių vykdymo ar vengti padėti kitai šaliai vykdyti savo įsipareigojimus, jei jai iškilo sunkumų, nepriklausančių nuo šalių valios. Taigi tam, kad dėl Vyriausybės paskelbto karantino būtų galimybė stabdyti, mažinti ar net atleisti verslą nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, pirmiausia reikia išnaudoti visas pastangas, siekiant išsaugoti sutartinius santykius bei proporcingai pasidalinant tarpusavio nuostolius. Teisė gins tik tuos verslo subjektus, kurie sutartiniuose santykiuose sąžiningai bendradarbiaus ir sieks tarpusavio interesų apsaugos balanso.

Ketvirta, dėl klausimo ar dėl verslo patiriamų nuostolių dalį naštos turėtų/galėtų prisiimti valstybė, t.y. visi mes, nes apribojimai nustatyti visos visuomenės labui, todėl „susimokėti“ už tai turėtų ne tik pavieniai verslo subjektai, bet ir pati valstybė, numačiusi tokius apribojimus viešo intereso tikslais. Šiandien kelti klausimą apie galimą valstybės atsakomybę ar bent dalies verslo patiriamų nuostolių prisiėmimo galimybę valstybei, ko gero, yra ypač nepopuliaru. Kita vertus, teisininkai ir yra tie žmonės, kurie tą klausimą iškelti privalo. Jau vien tam, kad visi, įskaitant valstybės institucijas, priimančias atsakingus sprendimus, padarytų savo namų darbus ir nepamirštų, kad net ir pandemijos atveju demokratinėje valstybėje negalima veikti pagal principą „tikslas pateisina priemones“. Todėl jei valstybės priemonės pritaikytos nesilaikant teisinės valstybės nustatytų procedūrų ar bus neproporcingos, neracionalios, diskriminacinės, tai valstybės atsakomybės klausimas neišvengiamai kils. Dar daugiau, net ir tuo atveju, jei bus išlaikyti visi standartai, dėl ypač neproporcingos didelės naštos verslui gali tekti kelti klausimą ir dėl valstybės teisėta veikla padarytos žalos atlyginimo, vadovaujantis nuosavybės (įskaitant verslo teisėtus lūkesčius) apsaugos principais. Todėl iš šiuo atveju valstybei gali tekti prisiimti dalį naštos, vadovaujantis valstybės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklėmis.

Apibendrintai, akivaizdu, kad teisinių priemonių ieškant kompromiso sutartinių santykių šalims, patiriančioms sunkumų dėl karantino, yra. Tačiau ir čia, prisimenant gyvenimo taisyklę „a la guerre comme a la guerre“ (kare kaip kare), reikia suprasti, kad galiausiai verslui pačiam teks priimti sprendimus ir, matyt, ne visada malonius bei ne visada naudingus tik sau ar kontrahentams. Laimės tie, kurie nepalankiomis, sunkiomis aplinkybėmis sugebės reaguoti ir veikti  greitai bei racionaliai. O teisinė sistema visuomet stengsis ginti tuos, kurie šiame kare nepamiršta garbės kodekso taisyklių.

 

Advokatė prof. Dr. Solveiga Palevičienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujančioji partnerė

Advokatė dr. Dovilė Murauskienė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė

NUOLAT ATNAUJINAMA. COVID-19: INFORMACIJA IR SPRENDIMAI VERSLUI


Teisininkai: Prof. Dr. Solveiga Palevičienė , Dr. Dovilė Murauskienė



Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700