Šioje svetainėje naudojami slapukai. Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Privatumo politika Nesutinku Sutinku
Naujienos

#LEAD paskaitos. Kalbantys pastatai – ką galima perskaityti Lietuvos XX amžiaus architektūroje2019-05-20

Vilniaus universitetas (VU) ir advokatų kontora GLIMSTEDT pakvietė į šeštąją šių mokslo metų atvirų paskaitų ciklo LEAD paskaitą, skirtą architektūrai ir statinių suvokimui, jų „perskaitymui“. VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė paskaitoje pristatė tris XX a. objektus: „Pienocentro“ pieninę, laikinosios sostinės Kauno moderniąją architektūrą ir Lazdynų gyvenamąjį rajoną. Taip pat buvo apžvelgta daugiau architektūrinių statinių ir pateikta klausimų, kuriuos turėtume užduoti kiekvienas norintis juos suprasti geriau.

„Ar pastatai kalba? Tai senas klausimas. Net patys architektai dėl jo nesutaria. Vieni mano, kad jei pastatas yra sukurtas, jis savaime kalba ir praneša žinią apie save, todėl papildomai aiškinti nereikia. Tačiau istorikai ir kultūros istorikai pastebi, kad suvokėjai yra labai įvairūs. Taigi kaip pastatą „išgirsta“, pamato, prakalbina ar suvokia architektas ir praeivis, kuris niekada nesidomėjo architektūra ir menu – du skirtingi dalykai.“

Kadangi architektūrą kiekvienas skaito savaip, šioje paskaitoje mokslininkė pasiūlė pažvelgti į pastatus kultūros istoriko žvilgsniu. Ji pasitelkė sociokultūrinę istoriją, kurios dėmesio centre yra ne pastatų stilius, o aplinka ir ryšiai. Šis metodas kelia klausimą, ką galime sužinoti apie pastatus tyrinėdami visuomenę, kuri juos sukūrė, ir kartu ką galime sužinoti apie visuomenę tirdami jos sukurtą fizinę aplinką bei pastatus.

Pieninė – progreso meteoras Lietuvoje

Anot istorikės, tarpukario Lietuvoje pastatytas modernias pienines galima laikyti šalies modernizacijos ir valstybinės maisto pramonės kūrimo simboliu. XX a. susiformavo naujas požiūris į pramonės pastatus. Fabrikas tapo ne tik technologinių inovacijų vieta, bet ir socialinės modernizacijos centru. Mokslinė vadyba, ergonomikos studijos, žmogaus judesių studijos – visos šios naujovės buvo išbandomos fabrike. Be to, „tai pirmas kartas, kai fabrikas tampa moderniosios architektūros pavyzdžiu. Juo sekama kuriant ligonines, mokyklas ar visuomeninius pastatus. Fabrikas, jo tikslumas, nauja organizacijos forma padiktuoja iliuziją, kad ir visuomenė, kuri bus sutvarkyta pagal fabrikinę organizaciją, veiks lygiai taip pat efektyviai“, – teigia profesorė.

Vis dėlto, pažvelgus į Lietuvos 1918–1919 m. istoriją, kai nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ekonomiškai, kyla klausimas: iš ko reiks gyventi, statyti? Žinoma 1918 m. Augustino Valdemaro frazė „Maisto ir dar maisto!“ atsako į šį klausimą. „Šis šūkis apie maistą atskleidžia to meto požiūrį, kad išvysčius vietinėmis žaliavomis grįstą maisto pramonę mainais bus galima gauti visko, ko reikės.  Šio šūkio tikslas – moderni agropramonė, kurios rezultatas – eksporto prekės, tokios kaip sviestas ir bekonas. Valstybė palaikė besiformuojantį kooperatinį judėjimą, o tam reikėjo naujų pastatų, kuriuose būtų pritaikytos naujos technologijos“, – aiškina dėstytoja.

„Pienocentras“ – tai stambi pieno perdirbimo kooperatyvų sąjunga, kuri buvo įsteigta 1926 m. ir smarkiai remiama valstybės. Su architektų pagalba buvo statomi modernūs pieninių pastatai. Jų visoje Lietuvoje buvo pastatyta apie 80 ir šie baltai tinkuoti mūro pastatai modernumu ryškiai išsiskyrė medinio Lietuvos kaimo aplinkoje. „Pieninės tapo techninės modernizacijos impulsu Lietuvos kaime, jų nuolat daugėjo, kol galiausiai Lietuvoje buvo 200 pieninių ir 2000 pieno supirkimo punktų, o žymiausi architektai dirbo pieno pramonei. Buvo sakoma, kad pieninės gražina visos Lietuvos vaizdą. Pieno pramonė išjudino provinciją ir  padėjo kurti modernios valstybės įvaizdį.

Mažai kas žino, kad 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kurioje Lietuva pirmą kartą prisistatė kaip atskira valstybė, buvo surengta ir papildoma paroda „Higiena ir modernus kaimo gyvenimas“, kurioje Lietuva pristatė visus savo turimus modernius pieninių maketus, modelius, diagramas ir už šią ekspoziciją Žemės ūkio rūmai gavo Grand Prix.“

Optimizmo architektūra – naujos sostinės statyba

Kitas architektūros objektas – tai miestas, tarpukario laikinoji sostinė Kaunas. Jo fenomenas – statybų bumas, kai per dešimt metų buvo pastatyta 10 000 pastatų. Tačiau „laikinojoje sostinėje buvo nemažai įtampos tarp laikinumo ir veržlumo, t. y. lūkestis atgauti, statyti tikrąją sostinę Vilnių iš tiesų stabdė Kauno augimą pirmąjį dešimtmetį. Statybos suaktyvėjo tik apie 1927 m., tačiau net ir tuomet valstybės reprezentaciniai pastatai dar nebuvo statomi – Prezidentūra, Seimas, Ministrų kabinetas buvo įsikūrę senuose cariniuose pastatuose“, – aiškina prof. M. Drėmaitė.

Kuriant laikinąją sostinę buvo ir kitų svarbių užduočių, pirmiausia – nusikratyti vadinamojo „carinio rūbo“, sukurti naują modernios šalies ir modernaus miesto įvaizdį. Todėl pirmiausia imtasi modernizuoti miesto infrastruktūrą, diegti vandentiekį ir kanalizaciją, kurių iki tol Kaune nebuvo, tiesinti ir grįsti gatves, kurti modernią miesto susisiekimo sistemą.

Reikėjo sukurti ir naujas simbolines vietas – pavyzdžiui, nacionalinį muziejų, kurio iki tol Lietuva neturėjo. Jau 1936 m. buvo atidarytas Vytauto Didžiojo kultūros muziejus su memorialine aikšte ir anksčiau pastatyta Laisvės skulptūra. Pastatyti tokie svarbūs pastatai kaip Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Jie pasižymėjo tuo, kad išorėje buvo modernūs, o interjeruose puoselėtas „tautinis stilius“ – įvairūs etnografiniu paveldu ir istorijos interpretacija grįsti sprendimai. Tai būdinga daugeliui po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijoms susikūrusių tautinių valstybių, kurios kūrė savo identitetą.

Tačiau daugiau pastatų statėsi patys kauniečiai – pastatyta apie 7000 gyvenamųjų namų. Taigi  laikinoji sostinė buvo statoma pagal funkcinius poreikius, o Kauno naujamiestis susiformavo kaip naujas tarpukario miestas ant carinio laikotarpio plano.

Socialistinis modernizmas – Lazdynai

Profesorė teigia, kad socialistinis modernizmas iki kraštutinumo sugebėjo įgyvendinti tarpukario modernistų utopinius sumanymus apie funkcionalius miestus ir architektūrą, nes Sovietų Sąjungoje egzistavo totalitarinis režimas ir nebuvo privačios nuosavybės. Lazdynai simbolizuoja tą racionalią urbanistinio planavimo sistemą, kai buvo siekiama iš anksto parengtais pramonės vystymo ir urbanizacijos planais tolygiai apgyvendinti visą šalį ir pasiekti marksistinį tikslą suartinti miesto ir kaimo gyvenimo būdą, kitaip tariant – urbanizuoti visą teritoriją. Standartizuoti gyvenamųjų namų projektai ir industrializuota jų gamyba leido atpiginti ir masiškai įgyvendinti visuotinę būsto programą.

Tačiau kuo Lazdynai išsiskiria? Pirmiausia juos ėmėsi projektuoti du žymūs architektai – Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis. Tuo metu tai buvo išskirtinis dalykas, nes žymūs projektuotojai  miegamųjų rajonų neprojektavo.

„Siekta įveikti tokių masinės gyvenamosios statybos rajonų monotoniškumą, todėl patirties buvo semtasi ir iš Suomijos, kuri Lietuvos architektus sužavėjo ir kurioje atrado Lazdynų rajono formulę: moderni, bet išlaikiusi savitumą architektūra“, – tęsė profesorė.

Lazdynai išsiskiria tuo, kad surenkamieji namai buvo statomi reljefe, namų projektai buvo šiek tiek modifikuoti, suplanuotos pėsčiųjų alėjos, apželdinimo architektūra ir t. t. Nors buvo privaloma naudoti standartines namų serijas ir laikytis mikrorajono planavimo struktūros (rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų po 10 000 gyventojų kiekviename), Lazdynuose pavyko pasiekti savitumą.

Paradoksas tas, kad rajonas, kuriuo buvo siekiama sukurti kažką nesovietiško, iš tiesų gavo visus įmanomus SSRS apdovanojimus ir tapo sovietinės urbanistikos pasiekimų vitrina.

„Taigi galime matyti, kad per visą XX amžių Lietuvos architektūra buvo labai glaudžiai susijusi su politine istorija, ir net tris savotiškas pradžias – 1918 m., 1945 m. ir 1990 m., kai kaskart reikėjo kurti naują valstybės identitetą. Jį kuriant aktyviai dalyvavo ir architektūra, kurioje dabar galime perskaityti tą istoriją ir tas nuolatines įtampas tarp modernumo ir tradiciškumo“, – savo paskaitą apibendrino VU Istorijos fakulteto profesorė dr. M. Drėmaitė.

 

Paskaitos vaizdo įrašas:



Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700