Šioje svetainėje naudojami slapukai. Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Privatumo politika Nesutinku Sutinku
Publikacijos

Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo projektas - jau Seime2018-07-03

Jolanta B.www

Jolanta Bernotaitė

Seime pradėtas svarstyti daugelį paliesiantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo projektas. Neabejotina, kad pasikeitimai specialiųjų žemės naudojimo sąlygų srityje būtini, tik klausimas, ar pasirinkto reguliavimo turinys yra tinkamas, aiškus ir pagrįstas.

Šio įstatymo projekto rengimo ištakos – statybos Druskininkuose, Vijūnėlės parko teritorijoje, Vyriausybės nutarimas dėl kurortų zonų panaikinimo ir dėl to kilęs skandalas.

Pagal konstitucinę doktriną, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų: tai turi būti daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais negali būti  paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; turi būti  laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Atsižvelgiant į tai, Aplinkos ministerijai buvo pavesta parengti įstatymo projektą, kuriame būtų nustatyti visi ūkinės veiklos apribojimai. Tai yra, kad ne 1992 metų Vyriausybės nutarimas ir skirtingi įstatymai reglamentuotų įvairių apsaugos zonų dydžius ir apribojimus, o juos nuosekliai, paprastai ir aiškiai nustatytų vienas įstatymas.

Buvo siekiama, pirma, peržiūrėti specialiųjų žemės naudojimų sąlygų, kurių dalis „atkeliavusios“ dar iš sovietinių laikų, koncepciją, apribojimų nustatymo filosofiją ir pan., ir antra - peržiūrėti apribojimų turinį ir pasiekti, kad įstatyme nustatyti draudimai būtų adekvatūs siekiamam tikslui, aiškiai suformuluoti ir pagrįsti argumentais.

Įstatymo projekto lydinčiuose dokumentuose nurodoma, kad numatytas teisinis reguliavimas nenustato esminių pakeitimų reguliavimo turiniui, tik redaguoja ir pakeičia jo formą. Apmaudu, nes būtent turinys turėtų būti pakeitimų tikslas ir rezultatas, jau nekalbant apie nustatomų apribojimų pagrindimą.

Taip ir lieka neaišku, kodėl, pavyzdžiui, draudžiama „statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos“, išskyrus tam tikrus atvejus – buvusias sodybas, elingus, 25 kv. m. asmeninio naudojimo pirtį ir pan. bei išpildžius tam tikras sąlygas (turi būti atitinkami teritorijų planavimo dokumentai, tam tikras žemės naudojimo būdas).

Norint rasti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų nustatymo tikslą, reikia skaityti kito – Saugomų teritorijų - įstatymo pakeitimo projektą. Šiame projekte rašoma, kad tokių apsaugos zonų nustatymo tikslas yra apsauga nuo taršos pavojingomis medžiagomis, krantų erozijos, ekosistemų stabilumas, migracinių koridorių funkcijos užtikrinimas, saugomas pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos sąlygos rekreacijai ir užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis.

Tikslai atrodo kilnūs, žodžiai – gražūs, bet išsiaiškinti jų teisinę reikšmę ir suprasti, kodėl taikomas veiklos apribojimas – nelengva.

Paanalizuokime vieną iš apribojimo nustatymo tikslų – siekis apsaugoti gamtinį kraštovaizdį. Saugomų teritorijų įstatymas gamtinį kraštovaizdį apibrėžia kaip natūralų pobūdį išlaikiusį kraštovaizdį, o kraštovaizdį - kaip žemės paviršiaus gamtinių ir (ar) antropogeninių komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinį junginį.

Ar tai reiškia, jog siekiamybė – nieko nekeisti ir nestatyti?

Kartais atrodo, kad turėtume daugiau gerbti ir pasitikėti vieni kitais. Tikriausiai dėl to, kad įstatymų leidėjas nustato neaiškius ar neargumentuotus draudimus, ir atsiranda  „kūrybiškas“ požiūris, išreiškiamas „elingų“ statyba ir „tikrais“ prisiminimais, kad sodyba kažkada buvo šalia vandens. Kuriant taisykles, turėtų būti įvertintos patirtys, nepasiekti tikslai, išmoktos pamokos.

Neturėtų būti toleruotina praktika, kai konkretus įstatyme paminėtų apribojimų turinys, taikymo apimtis paaiškės tik po eilės poįstatyminių teisės aktų priėmimo – turės būti įgaliota institucija, kuri nustatys apsaugos zonų nustatymo tvarką, ši institucija – patvirtins tvarkos aprašą, po to – tvirtinami teritorijų planavimo dokumentai, kitokie planai, schemos ar žemėlapiai.

Įstatymo projekto esminė naujovė – registruoti teritorijas, kuriose nustatomi apribojimai, bet kodėl būtent Nekilnojamojo turto registre – taip pat neaišku. Idėja gera, tačiau ar buvo svarstomos alternatyvos? Juk yra saugomų teritorijų, miškų valstybės kadastrai, kiti registrai, kurių duomenys turi būti perduodami Nekilnojamojo turto registrui.

Ir pabaigai įdomi detalė – Vyriausybei nė nepateikus Įstatymo projekto Seimui, Aplinkos ministerija iš esmės pradėjo ruoštis jo įgyvendinimui – dar sausio mėnesį paskelbė, kad konkurso būdu perka investicijų projekto, susijusio su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu, parengimo paslaugą, ir kad investicijų projektui tikimasi gauti finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos. Galima suprasti siekį pasirengti būsimo įstatymo nuostatų įgyvendinimui, tačiau kas bus jei Seimas nepritars parengtam įstatymo projektui arba projektas bus iš esmės keičiamas?

Įstatymo projekto skaitymas nėra lengva užduotis ar geriausias vasaros užsiėmimas, bet jeigu norime prisidėti prie pokyčių žemės naudojimo apribojimų srityje – galime būti aktyvūs ir iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. teikti  pasiūlymus Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo projektą svarstančiam Seimo Aplinkos apsaugos komitetui.

Jolanta Bernotaitė, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė


Teisininkai: Jolanta Bernotaitė



Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700