Publikacijos

Kodėl būtina skatinti verslą pasinaudoti „antru šansu“?2018-02-13

Audriuswww

Audrius Žvybas

Nemokių įmonių reguliavimas Lietuvoje yra itin neefektyvus ir ydingas, verčiantis ne išsaugoti laikinų mokumo problemų turinčias įmones, o kuo greičiau iškelti bankroto procedūras ir apkrauti darbu teismus, kurie, nagrinėdami tokias bylas, sprendžia iš esmės techninius klausimus, nors turėtų koncentruotis tik į teisės taikymo aspektus.

Lietuvos nemokumo politika iš esmės atsispindi trijuose įstatymuose – Įmonių restruktūrizavimo, Įmonių bankroto ir Fizinių asmenų bankroto. Ilgą laiką valstybė apskritai ignoravo galimybę fiziniams asmenims išspręsti nemokumo problemas, nenumatė „antrojo šanso“ savo piliečiams ir versdavo juos ieškoti dirbtinų ir nenatūralių galimybių bankrutuoti kitose šalyse. Galų gale buvo ryžtasi, ir nuo 2013 metų pradėjo galioti Fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Tačiau ir dabartinis nemokumo reguliavimas yra netobulas, neefektyvus ir iš esmės neatlieka svarbiausių savo uždavinių – teikti prioritetą laikinų sunkumų turinčių subjektų apsaugai, galimybei atkurti mokumą, likti rinkoje (bei mokėti mokesčius) ir sklandžiai pašalinti iš rinkos neperspektyvias įmones, kurių situacija neleidžia tikėtis atsigavimo, realizuojant jų aktyvus ir atsiskaitant su kreditoriais.

Nei kreditoriai, nei kiti dalyviai nėra suinteresuoti taikyti universalias ir greitas procedūras, laikytis geriausios pasaulio praktikos, vienodų taisyklių ir kuo mažiau nereikalingu (ypač techninio pobūdžio) darbu apkrauti teismus. Tai ypač aktualu įmonių atžvilgiu, kur didėjantys bankroto skaičiai ir ilgai trunkančios nemokumo procedūros automatiškai sukuria neigiamą atspalvį ir stigmatizuoja vadovus bei savininkus, ribodamos „antrojo šanso“ galimybes.

Pirmiausia, esamas reguliavimas neteikia prioriteto laikinai su nemokumo problemomis susidūrusių įmonių gaivinimui. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatytas kreditorių dalyvavimas ir jų įtaka priimant sprendimus dėl plano tvirtinimo iš esmės paaiškina, kodėl restruktūrizavimo institutas nesulaukia tokio populiarumo kaip kitose šalyse ir kodėl tik nedaugelis įmonių pasirenka šią galimybę susitvarkyti su laikinai kilusiais finansiniais sunkumais.

Nors pačios restruktūrizavimo bylos, pagal pateiktų prašymų kiekį, iškeliamos palyginti dažnai, tačiau vėliau procesas stringa plano tvirtinimo etape, nes tik menka dalis kreditorių yra suinteresuoti laukti kelerius metus, kol bus (galbūt) patenkinti jų reikalavimai. Didžioji dalis kreditorių verčiau pasirenka galimybę atgauti žymiai mažesnę reikalavimo dalį per bankroto procedūras, tačiau taip sutaupo laiko ir iškart nurašo likusią reikalavimo dalį į nuostolius. Ypač tai pasakytina apie valstybės kreditorius (SODRĄ ir VMI) bei finansų įstaigas.

Valstybė kaip tik turėtų būti suinteresuota išsaugoti verslo subjektus, kurie susidūrė su laikinomis problemomis, skatinti pirmiausia išnaudoti visas galimybes persitvarkyti ir restruktūrizuotis, o tik šiems mėginimams aiškiai nepavykus ar nustačius, kad verslo subjektai elgiasi akivaizdžiai piktybiškai ar neteisėtai, pereiti prie bankroto procedūrų.

Esminis restruktūrizavimo instituto tikslas – suteikti laikiną mokumo problemų turinčios įmonės apsaugą nuo kreditorių reikalavimų, leisti laikinai nevykdyti įsipareigojimų, parengti veiksmingą planą, kuris leistų išeiti iš susidariusios situacijos, atkurti mokumą ir toliau likti konkurencingam subjektui rinkoje. Dabar, kai patys kreditoriai iš esmės sprendžia, ar leisti tokiai įmonei apsisaugoti nuo jų, iš esmės prieštarauja tokiam tikslui, todėl minėtas institutas ir nėra tiek paplitęs.

Antra, esamas bankroto procedūrų reguliavimas taip pat turi būti iš esmės peržiūrėtas. Dabartinė įstatymo redakcija yra paini, kai kuriuos aspektus reglamentuoja pernelyg smulkmeniškai, o kai kurių nesureguliuoja tinkamai. Vos ne kiekvienoje byloje bent dalis kreditorių siekia nustatyti ir konstatuoti tyčinio bankroto požymių, ypač vertinant tai, kad galiojanti įstatymo redakcija lingvistiškai tokią galimybę numato iš esmės  kiekvienu bankroto atveju. Įstatyme numatyti pagrindai, kai galėtų kilti vadovų ir savininkų asmeninė atsakomybė, iš esmės paneigia verslo rizikos taisyklę (angl. business judgement rule) ir nedaro aiškios takoskyros tarp pagrįstos verslo rizikos ir drąsių, inovatyvių verslo sprendimų bei tyčinių turto švaistymo ar aplaidaus vadovavimo veiksmų, kai nesivadovaujama jokiais skaičiavimais ar vertinimais.

Trečia, su itin dideliu krūviu susiduria ir teismai. Kiekvienais metais iškeliama daugiau nei 2000 naujų bankroto bylų, o jau pradėtose bylose kelerius metus yra atliekami įvairūs procesiniai veiksmai, sprendžiami prašymai, nagrinėjami ieškiniai ir pan. Tai labai apkrauna teisėjus ir teismus, nors didelę dalį minėtų klausimų sudaro techninio pobūdžio patvarkymai ir kiti sprendimai, kuriuos iš esmės galėtų spręsti patys administratoriai ir kreditoriai. Būtina peržiūrėti teismo vaidmenį bankroto procedūrose ir dalį techninio pobūdžio klausimų ar atvejų, kai nėra ginčo, perduoti tvarkyti bankroto administratoriams ar kreditoriams. Taip pat būtina galutinai sudėlioti terminus ir neleisti tų pačių klausimų kelti bet kuriuo momentu visą kelerius metus besitęsiančios bankroto procedūros laiką.

Ketvirta, nemaža dalis bankrutuojančių įmonių neturi turto ir jau kelerius metus nevykdo jokios ekonominės veiklos. Nors Civilinis kodeksas numato galimybę tokius subjektus likviduoti ir išregistruoti juridinių asmenų tvarkytojo iniciatyva, šia galimybe iki šiol nebuvo realiai naudojamasi, nes paprasčiausiai nebuvo skiriama lėšų. Vis dėlto būtina įvertinti, ar labiau apsimoka tokias „mirusias“ įmones išregistruoti supaprastinta tvarka, minimaliais kaštais ir nubraukiant jų skolas (paliekant galimybę išsiieškoti iš tokių įmonių vadovų ar savininkų, esant racionaliems pagrindams), ar dirbtinai kelti bankroto bylas, eikvoti teismo, administratoriaus (kuriam yra mokama iš iniciatoriaus kišenės) ir kreditorių laiką, nors galutinis rezultatas vis tiek bus visiškai analogiškas – nėra turto, nėra ir patenkintų kreditorių reikalavimų.

Paminėti aspektai aiškiai rodo, kad dabartinei valstybės politikai nemokumo srityje reikia esminių reformų ir kompleksinių problemos sprendimo būdų. Būtina, kad, rengiant naująsias Įmonių restruktūrizavimo ar Įmonių bankroto įstatymo (gal vertėtų net pasvarstyti apie visas nemokumo procedūras sujungiantį Nemokumo įstatymą), būtų tinkamai įvertinti kiekvieno instituto tikslai, užduotys, atsižvelgta į itin didelį darbo krūvį teismuose.

Tai nebejotinai ne tik taupytų valstybės resursus, bet ir užtikrintų, jog nemokumo procedūros taptų įprastomis ir nebeturėtų to neigiamo atspalvio, kuris dažnu atveju yra dar viena priežastis, kodėl verslas iki paskutinės akimirkos delsia ir vengia tokių bylų ir nesiekia pasinaudoti „antru šansu“.

 

Audrius Žvybas, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas. Straipsnis publikuotas naujienų portale vz.lt


Teisininkai: Audrius Žvybas

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700