Šioje svetainėje naudojami slapukai. Sutikdami naudoti slapukus galėsite patogiau naršyti mūsų svetainėje. Privatumo politika Nesutinku Sutinku
Publikacijos

Darbo sutartys su darbuotojais-kūrėjais pagal naująjį Darbo kodeksą: ką reikėtų žinoti darbdaviams 2018-01-09

Jurate

Dr. Jūratė Usonienė

Įmonė ilgą laiką naudojo patentuotus išradimus gamindama savo produkciją, tačiau, kilus konfliktui su darbuotoju, teismo sprendimu neteko teisės jų naudoti. Taip atsitiko dėl to, kad išradimus savo vardu buvo užpatentavęs darbuotojas-išradėjas, o teismas šių išradimų nepripažino tarnybiniais. Kitame ginče įmonė neteko teisės naudoti jos darbuotojo įmonės reikmėms sukurto domeno dėl to, kad pastarasis buvo užregistruotas ne įmonės, o darbuotojo vardu. Bendrovė šiame ginče mėgino remtis autorių teisių į domeną, kurį sukūrė darbuotojas, perėjimo darbdaviui prezumpcija, tačiau teismas ieškinį atmetė, remdamasis tuo, kad domenas nėra saugomas autorių teisės objektas. Tai tik keli Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiai, parodantys darbdavio ir darbuotojo tarpusavio ginčų dėl teisių į intelektinės nuosavybės objektus potencialą.

Praėjusių metų liepą įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas į darbo santykių teisinį reguliavimą atnešė daugybę naujovių. Tarp jų - 31 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojo turtinių ir neturtinių interesų apsaugą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbuotojo sukurti autorių teisių objektai turi būti saugomi ir už jų panaudojimą atlyginama įstatymuose ir susitarimuose nustatyta tvarka. Anksčiau galiojęs Darbo kodeksas darbuotojų sukurtų kūrinių ir jų panaudojimo klausimo nereglamentavo, todėl kyla klausimas, kokios įtakos darbdavio ir darbuotojo-kūrėjo santykiams turės naujoji norma.

Darbo teisėje galioja bendroji taisyklė, pagal kurią darbuotojo sukurtas darbo rezultatas priklauso darbdaviui, nes pastarasis sutelkia materialinius ir finansinius išteklius bei organizuoja jo sukūrimą. Tačiau tais atvejais, kai darbuotojas sukuria intelektinės veiklos produktą – kūrinį, dizainą, išradimą, ši taisyklė negali būti taikoma pilna apimti dėl to, kad šie objektai laikomi specifinėmis saugomomis vertybėmis ir jų teisinei apsaugai taikomas specialus reguliavimas, įskaitant išimtines teises į intelektinės nuosavybės objektus. Todėl teisėms į darbo santykių metu sukurtus intelektinės veiklos rezultatus taikomos ne tik darbo teisės, bet ir intelektinės nuosavybės apsaugą reglamentuojančių įstatymų nuostatos.

Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas paprastai pasirenka vieną iš teisinio reguliavimo modelių – numatyti teisių į intelektinės veiklos rezultatus perėjimą darbdaviui, numatyti teisių perėjimo darbdaviui prezumpciją arba šio klausimo apskritai nereglamentuoti ir palikti jį šalių susitarimui.

Žvelgiant į naujojo Darbo kodekso 31 str. 4 dalį matyti, kad joje įvardinti tik autorių teisių objektai. Įprastai autorių teisių objektais laikomi originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str.).

Vis dėlto kūrybinė veikla - tai ne tik literatūros, mokslo, meno, muzikos, audiovizualinių ar kitokių kūrinių sukūrimas. Dirbant pagal darbo sutartį gali būti sukurti ne tik autorių teisių, bet ir kiti intelektinės nuosavybės objektai – atlikimai (vaidyba, šokis, dainavimas, instrumentinės muzikos atlikimas), išradimai (įrengimai, medžiagos, gamybos būdai, technologijos ir t.t.), dizainas (gaminių išorinis vaizdas). Jiems visiems būdingas tas pats specifiškumas - išimtinės turtinės ir neturtinės teisės į objektus, todėl Darbo kodekso 31 str. 4 dalies norma bus taikoma net tik autorių teisių objektams, bet visiems intelektinės veiklos rezultatams.

Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 31 str. 4 d. nuostata pati susiklostančių santykių nereguliuoja, tačiau nukreipia į atskirų objektų apsaugos ir atlyginimo už jų panaudojimą taisykles, numatytas specialiuose įstatymuose.

Intelektinės veiklos rezultatų apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose teisės į darbuotojų suskurtus intelektinės veiklos rezultatus reguliuojamos skirtingai. Antai Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 9 ir 10 str. numatyta, kad autorių turtinės teisės į darbuotojų sukurtus kūrinius bendruoju atveju pereina darbdaviui 5 metams, o kompiuterių programų atveju - visam teisių galiojimo laikui, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Analogiškai reglamentuojamas atlikėjo-darbuotojo teisių perėjimas: kai atlikėjas kūrinį atlieka vykdydamas tarnybines pareigas arba darbdavio užduotį, atlikėjo turtinės teisės 5 metams pereina darbdaviui, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 60 str. 6 d.). Kadangi kūrinių ir atlikimų teisinei apsaugai nėra reikalinga šių objektų registracija, darbdavys nuo kūrinio ar atlikimo sukūrimo momento tampa turtinių teisių į darbuotojo sukurtą saugomą objektą turėtoju ir įstatymo ar sutartyje numatytą laikotarpį gali naudotis kūriniu. Atlyginimo už kūrinio ar atlikimo naudojimą klausimo įstatymas nereglamentuoja.

Kitoks teisinis reguliavimas numatytas Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. 2 dalyje, pagal kurią, neatsižvelgiant į tai, ar žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais, viešosios informacijos rengėjas turi su žurnalistu raštu susitarti dėl žurnalisto autorinio kūrinio panaudojimo arba tai gali reguliuoti šio sektoriaus kolektyvinė sutartis, kurioje aptartos žurnalistų autorinių kūrinių panaudojimo sąlygos. Svarbu pažymėti, kad, nepaisant to, kad kūrinių sukūrimas patenka į žurnalisto darbinių pareigų vykdymą, jam, remiantis aptariama nuostata, už kūrinių panaudojimą turi būti teisingai atlyginama, o kūrinio panaudojimo sąlygos turi būti aptartos atskiru susitarimu.

Mokslo ir studijų įstatymo 89 str. numato specialias nuostatas dėl valstybinių aukštųjų mokyklų turtinių teisių, atsirandančių iš intelektinės veiklos rezultatų. Šio straipsnio 3 d. numatyta, kad ne mažiau kaip trečdalis pajamų, gautų už darbuotojų intelektinės veiklos rezultatų komercinį panaudojimą, turi būti skiriama autoriui (bendraautoriams), jeigu darbo ar kitoje valstybinės aukštosios mokyklos ir darbuotojo sudarytoje sutartyje nenumatyta kitaip.

Įstatymai, reglamentuojantys registruojamų kūrybinės veiklos rezultatų - išradimų ir dizaino teisinę apsaugą, tai pat numato specialias nuostatas, skirtas teisėms į darbuotojų sukurtus objektus sureguliuoti. Patentų įstatymo 11 str. numato, kad išradimas laikomas tarnybiniu, jei jis sukurtas darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu, arba kai yra konkretus pavedimas, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu, arba naudojantis sukaupta darbdavio patirtimi arba jo technologijomis ir įrengimais. Tarnybinio išradimo atveju teisė į patentą, t.y. teisė jį registruoti, priklauso darbdaviui, nebent darbdavys atsisako teisės gauti patentą arba per 4 mėnesius nepraneša išradėjui apie ketinimą pasinaudoti šia teise. Patentų įstatymas numato, kad darbdavys, gavęs tarnybinio išradimo patentą, privalo išradėjui mokėti autorinį atlyginimą, kurio atlyginimo dydis priklauso nuo išradimo ekonominės vertės ar kitos naudos, kurią darbdavys gali gauti panaudojęs šį išradimą. Įstatymas numato, kad autorinio atlyginimo ir jo mokėjimo sąlygos turi būti nustatomos darbdavio ir išradėjo pasirašomoje autorinio atlyginimo sutartyje. Jeigu darbdavys nevykdo autorinio atlyginimo mokėjimo sutarties reikalavimų arba tokia sutartis nesudaroma, išradėjas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų pripažintas tarnybinio išradimo patento savininku. To paties straipsnio 5 d. numatyta, kad autorinis atlyginimas nemokamas, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas. Be to, įstatymo 11 str. 8 dalyje numatyta, kad darbdavys ir darbuotojas gali susitarti, kad teisė gauti patentą, teisė į patento paraišką arba teisė į patentą priklauso sukūrusiam išradimą darbuotojui. Šiuo atveju autorinis atlyginimas darbuotojui vėlgi nemokamas, nebent susitariama kitaip.

Dizaino įstatymo 13 str. numatyta, kad dizainas laikomas tarnybiniu, jeigu jis sukurtas vykdant darbo sutartį, kuri numato dizaino kūrimą arba konkrečiu pavedimu (pagal užsakymą) pagal sutartį projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų kūrimo metu, arba naudojantis sukaupta įmonės, įstaigos ar organizacijos patirtimi arba jos technologijomis ir įrengimais. Taisyklės, taikomos tarnybiniam dizainui, yra panašios į nuostatas dėl tarnybinių išradimų: šiuo atveju teisė registruoti dizainą taip pat priklauso darbdaviui (užsakovui), jis privalo mokėti dizaineriui už registruoto dizaino panaudojimą, o jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas dizaino kūrimas, nuostatos dėl autorinio atlyginimo mokėjimo netaikomos.

Lyginant skirtingų objektų teisinį reguliavimą, matyti, kad autorių (išskyrus žurnalistus ir valstybinių aukštųjų mokyklų darbuotojus) ir atlikėjų teisių atveju įstatyme darbdaviui nenumatyta pareiga mokėti atlyginimą, kuris kokia nors forma atspindėtų darbdavio iš kūrinio ar atlikimo panaudojimo gaunamas pajamas. Tuo tarpu Patentų ir Dizaino įstatymas tokią darbdavio pareigą numato, kai išradimo/dizaino kūrimas tiesiogiai nepatenka į pareigų pagal darbo sutartį vykdymą. Visgi ir šiuo požiūriu teisinis reguliavimas nėra identiškas: Patentų įstatymas numato, kad autorinis atlyginimas nemokamas, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas, tuo tarpu Dizaino įstatyme numatyta, kad nuostatos dėl autorinio atlyginimo mokėjimo dizaineriui netaikomos, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas dizaino kūrimas. Klausimų kyla dėl to, kaip reikėtų suprasti išradėjui privalomo mokėti padidinto atlyginimo sąvoką – su kokiu atlyginimu lyginant išradėjui turėtų būti mokamas padidintas atlyginimas ir kokios apimties padidinimas turėtų būti taikomas. Svarbu ir tai, kad Patentų ir Dizaino įstatymai ne tik numato darbdavio (užsakovo) pareigą įstatymo įvardintais tarnybinio išradimo atvejais mokėti autorinį atlyginimą, bet ir reikalavimą, kad atlyginimo dydis priklausytų nuo išradimo/dizaino ekonominės vertės ir kitos naudos, kurią darbdavys (užsakovas) gali gauti panaudojęs išradimą/dizainą. Atlyginimo klausimas turi būti aiškiai ir detaliai išspręstas šalių susitarimu, o to nepadarius atlyginimo dydį nustatys teismas (Patentų įstatymo 11 str. 6 d., Dizaino įstatymo 13 str. 5 d.).

Taigi, nors teisinis reguliavimas ir nustato teisių į kūrinius, atlikimus, dizainą, išradimus perėjimo darbdaviui prezumpciją, šios prezumpcijos taikymas kelia daugybę klausimų.

Praktika rodo, kad neretai sudėtinga išsiaiškinti ir pačios teisių perėjimo prezumpcijos taikymo apimtį, nes darbo sutartis ir tarp šalių susiklostę santykiai neleidžia patikimai nustatyti, kurie kūrybinės veiklos rezultatai yra atsiradę vykdant pagal darbo sutartį numatytas pareigas, o kurie – iš veiklos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su darbo funkcijos vykdymu.

Nors kol kas Lietuvos teismų praktikoje ginčai dėl teisių į intelektinės veiklos rezultatus nėra dažni, teismai jau susiduria su situacijomis, kai, nesant aiškaus teisių į kūrybinės veiklos rezultatus sureguliavimo, tenka spręsti ginčus dėl teisių į saugomą objektą priklausymo. Tokie ginčai verslui pavojingi ne tik tuo, kad egzistuoja rizika netekti teisės naudoti saugomą objektą įmonės veikloje ir sumokėti kompensaciją už galimai neteisėtą objekto panaudojimą, bet ir tuo, kad net ir tada, kai reiškiamas reikalavimas, kuris vėliau atmetamas kaip nepagrįstas, intelektinės veiklos rezultato autorius turi teisines priemones uždrausti arba apriboti objekto, dėl kurio vyksta ginčas, naudojimą iki bus priimtas teismo sprendimas. Greta to, praktikoje stebima ir bendresnė tendencija, kai kreipiamasi dėl turtinių teisių į kūrybinės veiklos rezultatus gynimo ne tam, kad būtų realiai apginti teisių turėtojo interesai, o šias teises naudojant kaip pagalbinę priemonę sprendžiant darbuotojo-darbdavio ar akcininko-įmonės konfliktus, nesusijusius su intelektinės nuosavybės teisėmis. Tikėtina, kad tokie atvejai būtų retesni, jei teisių priklausymo klausimai būti išsamiai šalių iš anksto aptarti.

Atsižvelgiant į tai, darbuotojų sukurtų objektų naudojimo klausimus būtina papildomai reguliuoti darbdavio ir darbuotojo sutartimi arba vidiniais darbdavio dokumentais.

Tiek dirbant su vadinamąja menine, tiek su technine kūryba, itin svarbu labai aiškiai įvertinti sukurtų rezultatų naudojimo poreikius ir sureguliuoti atlyginimo už šių objektų naudojimą apskaičiavimo bei mokėjimo tvarką. Ypač atidžiai reikia elgtis su registruojamais objektais ir vengti situacijų, kai objektas registruojamas ne įmonės, o darbuotojo vardu. Autorių ir gretutinių teisių srityje visuomet reikia įvertinti, ar įstatyme numatytas 5 metų naudojimo terminas yra pakankamas darbdavio interesams patenkinti. Pavyzdžiui, įmonėms, dirbančioms su reklamos, verslo subjektų firminio įvaizdžio, logotipų kūrimu, reikia numatyti ne tik neterminuotą teisių į sukurtus objektus perėjimą darbdaviui, bet ir galimybę teises į šiuos objektus neterminuotai ir negrįžtamai perduoti užsakovams. Kadangi darbdavys paprastai laikomas ekonomiškai stipresne sutarties šalimi, o kūrėjas-darbuotojas – silpnesne, abejonės dėl teisių perėjimo apimties bus aiškinamos perėmėjo nenaudai. Todėl sutarčių su kūrėjais sąlygos turi būti išsamios, detalios ir nedviprasmiškos.

 

GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė, advokatė dr. Jūratė Usonienė

Straipsnis publikuotas naujienų portale vz.lt


Teisininkai: Dr. Jūratė Liauksminaitė



Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700