Publikacijos

Verslo skyrybos: kaip jų išvengti?2017-07-04

Audriuswww

Audrius Žvybas, advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas

2016 metais itin garsiai nuskambėjo ne vienas atvejis, kai verslo partneriai, ilgus metus dirbę kartu ir drauge sprendę įvairius veiklos plėtros, kasdienius valdymo ir kitus klausimus, pradėjo daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio pritraukusias verslo skyrybas, dalinosi akcijas ir veiklas, žarstėsi kaltinimais ir skleidė įvairias, kartais net labai pikantiškas, žinias.

Atvejų, kurie nepatenka į pirmuosius laikraščių ar portalų puslapius ir lieka žinomi tik konkrečių asmenų aplinkos žmonėms ir tokiuose ginčuose dalyvaujantiems teisininkams bei ginčus sprendžiančioms institucijoms, yra dar daugiau. Daugelio tokių ginčų galima gana lengvai išvengti ar bent jau suvaldyti juos taip, kad nereikėtų vėliau vaikščioti po teismus, įrodinėti, gintis ir siekti išsaugoti bent dalelę ilgai kurto ir brandinto verslo.

Tad kokių priemonių turėtų imtis verslo partneriai, siekdami suvaldyti šias rizikas?

Viena iš dažniausių, o gal ir pati dažniausia priežastis, sukelianti ginčus tarp partnerių, o vėliau ir verslo skyrybas - informacijos apie vykdomą veiklą, pasiektus rezultatus ir finansinius srautus negavimas ar ribotas gavimas. Tokias situacijas sukelia arba įmonės valdymo organų, kuriuose dažniausiai būna ir oponuojantys partneriai (akcininkai), atsisakymas atskleisti informaciją, arba nepakankamai detaliai aprašytos procedūros, kaip vienokia ar kitokia informacija turi būti atskleidžiama ir kas turi teisę gauti jautrią informaciją.

Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad tik akcininkas (ar jų grupė), turintis pusę ir daugiau visų balsų, turi teisę susipažinti su bet kokia bendrovės informacija. Kitose juridinėse formose ši teisė apskritai įstatymų nėra reglamentuojama ir viskas paliekama įstatams, nuostatams arba pačių verslo partnerių (savininkų) susitarimams. Taigi išeitis iš tokios situacijos yra gana paprasta: iš anksto susitarti, sudarant akcininkų ar kitokią (dalininkų, narių) sutartį, dėl informacijos pateikimo, dalinimosi ir kitų aspektų.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokios sutartys turėtų reglamentuoti ne tik šios svarbios informacijos pateikimo tvarką, bet ir spręsti kitus svarbius klausimus – valdymo organų skyrimo, balsavimo pagrindiniais klausimais, partnerių išėjimo–turimų dalių, akcijų pardavimo ir pan.

Tokios akcininkų sutartys iš esmės yra vienintelis realus mechanizmas, gelbstintis, kai verslo partneriai turi lygias įmonės dalis (pvz. 50/50 arba 25/25/25/25) ir konfliktuojančios grupės nebegali priimti jokių sprendimų ir blokuoja bendrovės veiklą. Nesant išankstinių susitarimų, kuriuose būtų išspręsta vadinamoji aklavietės pozicija (angl. deadlock), paprastai laimėtoju taps šalis, kuriai pavyks į savo pusę palenkti įmonės vadovą ar kuri pati ir yra vadovas.

Vengiant tokių rizikų, visuomet rekomenduotina, skirstantis dalis įmonėje, sutarti, jog tam tikras dalyvis turės lemiamą balsą (pvz. 50 proc. + 1 balsas), o kitam kaip kompensaciją numatyti vadovo postą, galimybę parduoti savo dalis ir daugumą turinčio partnerio pareigą nupirkti tokias dalis iš anksto aptarta kaina ir pan.

Vadovų šališkumo klausimą taip pat galima spręsti įvairiais būdais, vienas iš kurių - numatyti jų rotaciją. Tai nebūtinai reikš, kad įmonė turės kas keletą metų ieškoti naujo žmogaus. Rotacijos teisė gali tiesiog suteikti lemiamą balsą ar kandidato iškėlimo galimybę paeiliui visiems verslo partneriams, kurie, nesant ginčų ir kitų probleminių aspektų, visuomet sutiks perrinkti asmenį, gerai atliekantį savo pareigas ir užtikrinantį, jog įmonė siektų gerų rezultatų. Tokia galimybė dažnai ignoruojama, nors galėtų tapti itin efektyviu įrankiu verslo partneriams kontroliuojant bendrovę ir vienas kitą.

Kita dažna partnerių nesutarimo priežastis - tam tikrų procedūrų ir susitarimų neįtvirtinimas rašytine forma ir per didelis pasitikėjimas įstatymo nuostatomis.

Dažna situacija, kai įmonėse steigimo dokumentai sudaromi pagal pavyzdines formas, apsiribojant nuorodomis į įstatyminį reglamentavimą ir nesusitariant dėl atskirų niuansų arba pasikliaujant vien tik žodiniu tokių klausimų aptarimu.

Čia būtina prisiminti jau minėtas akcininkų (narių, dalyvių ir pan.) sutartis, kuriose verslo partneriai gali aptarti pačius įvairiausius su įmonės valdymu, veikla, finansavimu ir kitomis sferomis susijusius klausimus. Be to, tokios sutartys kai kuriais atvejais net leidžia verslo partneriams pasirinkti jiems patiems priimtiną klausimų sprendimo būdą, o ne vadovautis universaliu įstatyminiu reguliavimu, kuris ne visuomet yra tinkamas.

Žinoma, imperatyviųjų nuostatų akcininkų sutartys pakeisti negali, tačiau kitais atvejais jomis galima susikurti konkrečiam verslui ar įmonei reikalingą ar konkretiems verslo partneriams būtiną reguliavimą, kuris, kilus ginčui, būtų ginamas teismine tvarka. Už tokiose sutartyse įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą taip pat gali būti numatytos ir baudos ar kitos sankcijos, kurios būtų priverstinai įgyvendinamos ir taikomos.

Akcininkų sutartyje verslo partneriai iš anksto gali aptarti ir vieno iš jų pasitraukimo atvejus, t.y. numatyti, kaip būtų apskaičiuojama turimos įmonės dalies kaina (dažniausiai remiantis įmonės pajamomis, įvertinant verslo planus, perspektyvas, vystomus projektus, taip pat galimas ir tiesiog siekiamos metinės investicijų grąžos procentais nurodymas ir konkretaus metų skaičiaus pasirinkimas), pasirinkti, kuriam akcininkui priklausytų pareiga pirkti kito partnerio dalį (ar partnerių dalis), bei aiškiai susitarti dėl aplinkybių, kada tokia teise galima būtų pasinaudoti (pvz. aklavietės situacija, sprendimų nepriėmimas, partnerio išreikštas pageidavimas ir pan.).

Nereikėtų pamiršti, kad, kilus ginčams, dažnai jau būna per vėlu pasirengti tinkamai gintis ar saugoti savo interesus, kadangi negalima pateikti teismui tinkamų ir efektyvių įrodymų. Neretas atvejis, kai verslo partneriai ilgą laiką vadovaujasi neformaliais susitarimais, žodine informacija ir pažadais, o kilus ginčui  tokios informacijos negali nei patvirtinti, nei paneigti. Tokiu atveju paprastai viršų ima šalis, kurios poziciją patvirtina formalūs įrodymai arba kurios pozicija sutampa su įstatyminiu reglamentavimu.

Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina, net ir sutariant ir visiškai pasitikint, pasirūpinti formalizuoti bent jau esmines nuostatas, įtvirtinti pagrindinius susitarimus rašytinėmis sutartimis ar bent jau patvirtinti juos raštu posėdžio protokoluose, elektroniniuose laiškuose, memorandumuose, ketinimų protokoluose ar kituose dokumentuose. Tai vėliau gali pasitarnauti kaip puikus įrodymas, patvirtinantis konkretų partnerių susitarimą, ketinimus ar poziciją. Be to, formalizuoti įrodymai itin praverčia tais atvejais, kai ginčo įkarštyje partneriai pradeda inicijuoti įvairius patikrinimus, tyrimus, kreipiasi į valstybės institucijas, kad šios įsikištų ir pradėtų savo procesus, ir pan. Rašytinių įrodymų turėjimas visuomet padeda atremti nepagrįstus priekaištus ar subjektyvius ginčytinų situacijų aiškinimus.

Tam tikrus klausimus, susijusius su balsavimu įmonės akcininkų (ar kitų teisinių formų dalininkų) susirinkimuose ir kvorumu, galima spręsti sudarant balsavimo sutartis. Nors jos nėra labai populiarios, tačiau leidžia iš anksto susitarti, kaip bus balsuojama susirinkimuose. Susitarti galima tiek nurodant konkretų balsavimo būdą tam tikrais klausimais (pvz., kad tvirtinant finansinių ataskaitų rinkinį ar paskiriant valdymo organus bus balsuojama „už“), tiek susitariant, kad verslo partneriai tam tikrais (arba visais) atvejais balsuos konkrečiu būdu. Taip pat galimas ir susitarimas, kai balsavimo sutartis numato, kad vienas verslo partneris balsuos taip, kaip balsuoja kitas partneris ar partneriai. Nors toks išankstinis įsipareigojimas ir nėra visais atvejais pats tinkamiausias būdas išvengti ginčų, kartais gali tik juos pagilinti, tačiau taip pat gali efektyviai padėti išvengti situacijų, kai apskritai jokie sprendimai nebėra priimami.

Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia nemažai įrankių verslo partneriams išvengti ginčų ir dėl jų vykstančių verslo skyrybų. Didelės dalies tokių verslo skyrybų apskritai būtų išvengta, jei verslo partneriai laiku skirtų tam pakankamai dėmesio ir pasikonsultuotų su teisininkais. Jei tai nebuvo padaryta, belieka apsišarvuoti kantrybe ir efektyviai naudotis būdais, kurie skirti sureguliuoti jau kilusius verslo ginčus ir padėti verslo skyryboms įvykti geriausiu abiem pusėms būdu: reikalauti žalos atlyginimo, ginčyti sudarytus sandorius, organizuoti įmonės veiklos tyrimą, reikalauti priverstinai nupirkti ar parduoti akcijas ir pan.

 

Straipsnis publikuotas žurnale „GLIMSTEDT Teisės žinios“ #27.


Teisininkai: Audrius Žvybas

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700