Publikacijos

Kiek dar mokėsime už valdininkų tarpusavio peštynes?2017-09-29

Linas2www

Partneris Linas Sesickas

Statistika rodo, kad Lietuvoje prokurorai daugiau nei 300 kartų per metus naudojasi teise ginti viešąjį interesą. Plačioji visuomenė apie tokius veiksmus dažniausia išgirsta, kai klausimas paliečia milijonines sumas. Nenuostabu, kad pareiškimuose dėl viešojo intereso dažnai minimi statybų vystytojai, kurių projektai verti milijonų eurų ir dažnai yra vertingiausiose Lietuvos vietose. Žiniasklaida plačiai nušviečia prokurorų pradinius veiksmus, tačiau po ilgo bylinėjimosi retas besupranta, kuo procesas baigėsi, o dar rečiau yra aiškiai pasakoma, kiek ir kodėl mokesčių mokėtojams kainavo valdininkų nesusikalbėjimas.

Paminėsiu keletą bylų, kurios prasidėjo norint apginti viešąjį interesą, tačiau, procesui pasibaigus ir viešąjį interesą apgynus, paaiškėjo, kad statybų vystytojai patyrė žalą, o ji apmokėta iš visų mūsų kišenių.

2006 m. birželio 21 d. Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kuriais remiantis statiniai suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, panaikinti neteisėtų administracinių aktų pagrindu atliktą statinių teisinę registraciją, pripažinti statinių pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais, taikyti abišalę restituciją ir įpareigoti statytojus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu pareiškėjas RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ 2011 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, UAB „Meirona“ buvo priteista 1 149 349, 83 eurų žalos atlyginimui ir penkių procentų metines palūkanos nuo šios sumos nuo 2013 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2015 m. gegužę paskelbto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nugriauto žuvų restorano Juodkrantėje savininkams valstybė, tiksliau, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) bei Neringos savivaldybė, privalės atlyginti apie 1,15 mln. eurų žalą.

Pripažinus negaliojančiais teritorijų planavimo ir statybą leidžiančius dokumentus solidariai iš atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės BUAB „Prostinvest“ buvo priteista 524 916,26 eurų tiesioginių nuostolių (LAT 2016-04-01 nutartis Nr. 3K-3-192-219/2016).

Sąrašą būtų galima tęsti.

Iš visų šių bylų galima daryti išvadą, kad mes visi sumokame už tai, kad institucijos tarpusavyje nesikalbėjo ir teko naikinti sprendimus, susijusius su projektais, ar naikinti statybos leidimus vystytojams, kurie prieš tai juos gavo iš tos pačios valstybės atstovų.

Skaudžios ir brangiai kainuojančios praeities pamokos turėtų padėti išvengti klaidų ateityje. Tačiau panašu, kad nepadeda.

Šiais metais pasipylusios istorijos verčia kelti klausimą, kodėl vėl lipama ant to paties grėblio ir atliekami veiksmai, kuriais ne tik padaroma milijoninė žala, bet ir diskredituojamos valstybinės institucijos bei pati valstybė.

Į viešąją erdvę iškilusi istorija apie tai, kad verslininkui A. Bosui išduotas statybos leidimas gali būti panaikintas, leidžia suprasti, kad milžiniškas sumas gali tekti skirti ne mokykloms ar ligoninėms, o žalai atlyginti dėl valstybės tarnautojų nesąžiningų ar neteisėtų sprendimų.

A. Boso atveju žala gal ir nebus reikšminga viešųjų finansų kontekste. Tačiau, ginčui dėl užsienio investuotojo interesų pažeidimo pasiekus tarptautinius arbitražus, žalos sumos gali sudaryti dešimtis milijonų eurų. Tokia grėsmė yra visai reali „Misionierių namų“ investiciniame ginče, kur, vienoms valstybės ir savivaldybės institucijoms po ilgų derinimų ir įvairiausių procedūrų parengus ir patvirtinus specialųjį teritorijos planą ir išdavus statybos leidimą, kitos valstybės institucijos staiga nusprendžia juos ginčyti ir bet kokia kaina sustabdyti projekto vystymą. Šio ginčo sūkuryje atsidūręs vystytojas yra privatus Gruzijos investuotojas, kuriam Vilniaus miesto savivaldybė iš viešojo aukciono pardavė nekilnojamąjį turtą prieš dešimt metų, o šių metų pradžioje išdavė leidimą statybai. Šiuo metu jis jau patyrė milžiniškus nuostolius ir kartu su Londono advokatų kontora ruošia ieškinį dėl žalos atlyginimo investicinio ginčo bylai Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui.

Analizuojant šį ginčą kyla pagrįstas klausimas, kokį gi viešąjį interesą gina valstybinės institucijos (VTPSI, Valstybinė kultūros paveldo komisija, UNESCO generalinis sekretoriatas), diskredituodamos kitų valstybinių institucijų (Kultūros paveldo departamento, VTPSI) suderintą ir Kultūros ministro įsakymu patvirtintą specialiųjų teritorijos planą, bei Vilniaus miesto savivaldybės išduotą leidimą statybai, ir kas konkrečiai iš politikų ar valstybės tarnautojų atlygins žalą investuotojui tuo atveju, jei paaiškės, kad šis puolimas buvo neteisėtas? Ir ar atlygins?

Tad ar niekam nekeista, kad už valstybės tarnautojų norą pasiginčyti teks susimokėti mums visiems? Dar daugiau, praktinių galimybių regreso tvarka išieškoti milijoninę žalą iš valdininkų, priėmusių sprendimus, nėra, tad ar tikrai mes apginsime viešąjį interesą?

Seimas rudens sesijoje svarstys Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, kuriais yra numatytas valdininkų atsakomybės geresnis reglamentavimas, ribojimų iš jų išieškant žalą panaikinimas. Tačiau, net ir esant teisinėms galimybėms, ar pavyks išieškoti milijonus iš žmogaus, kurio uždarbis siekia tūkstantį eurų per mėnesį? Situaciją gali pagerinti teisinių procedūrų išduodant leidimus aiškumas: kuo mažiau išimčių ir kuo paprastesnė tvarka, tuo visoms institucijoms lengviau įvertinti ar galima ten vystyti statybinius projektus, tuo mažiau ginčų po leidimo išdavimo.

Svarbu, kad viešuoju interesu būtų laikomas galutinis rezultatas įvertinus visus galimus žalos atlyginimus, o ne šiaip noras panaikinti vieną ar kitą sprendimą, kuris galiausiai virsta milžiniškais nuostoliais mums visiems.

Linas Sesickas, advokatų kontoros GLIMSTEDT partneris. Straipsnis publikuotas naujienų portale Delfi.


Teisininkai: Linas Sesickas

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700