Publikacijos

Net ir menkiausias netikslumas garantiją gali daryti negaliojančią2016-07-20

Garantija yra vienas iš dažniausiai naudojamų prievolių užtikrinimo instrumentų. Lietuvos teismų praktikoje bei teisės aktuose yra skiriamos 2 garantijų rūšys: paprastoji garantija, kai garantas atsako tik tada, jei skolininkas neįvykdo savo prievolės arba ją vykdo netinkamai (tokiu atveju garantas atsako subsidiariai., t.y. kiek neįvykdė skolininkas), ir garantija iki pareikalavimo, kai garantas atsako kreditoriui pagal kreditoriaus pateiktą reikalavimą sumokėti garantijoje nurodytą sumą, nepriklausomai (t.y. nesiaiškindamas), ar yra įvykdyta užtikrinta prievolė. Pastaruoju atveju garantas įsipareigoja sumokėti garantijoje nurodytą sumą nesigilindamas į pačios prievolės vykdymo ypatumus, nenagrinėdamas, ar prievolė buvo vykdyta bent iš dalies, ar ji vis dar galiojanti ir pan.

Garantija iki pareikalavimo yra laikoma atskira prievole ir jos galiojimas iš esmės yra apribotas tik tam tikru laiko terminu, o ne pagrindinės prievolės egzistavimu. Dažnai manoma, kad garantija, ypač jei tai neatšaukiama banko garantija iki pareikalavimo, yra itin saugus prievolių užtikrinimo būdas, suteikiantis kreditoriui galimybę patenkinti savo reikalavimą, jei to negali padaryti skolininkas. Deja, praktika rodo, kad ir garantija ne visuomet garantuoja kreditoriaus teisių apsaugą, ypatingai jei kreditorius neatkreipė dėmesio į joje egzistuojančius netikslumus ar prieštaravimus kitiems dokumentams.

Mokėjimo pagal garantiją klausimas kilo vienoje iš naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, kur bankas, išdavęs neatšaukiamą banko garantiją, vėliau atsisakė mokėti pagal kreditoriaus pareikalavimą, motyvuodamas, jog garantijoje nurodyta sutartis, pagal kurią buvo garantuojama, skyrėsi nuo sutarties, nurodytos kreditoriaus pranešime. Vienintelis skirtumas, kuriuo rėmėsi bankas, buvo skirtingos sutarties sudarymo datos.

Kreditorius aiškino, jog datos buvo skirtingos dėl to, jog garantijos išdavimo metu sutartis buvo planuojama pasirašyti viena data, o faktiškai vėliau buvo sudaryta kitą dieną, nors garantijos sąlygose ir pačioje garantijoje liko nurodyta senoji data. Remdamasis garantijos atskiriamumo principu, kreditorius mėgino įrodyti, jog bankas privalo sumokėti garantijoje nurodytą sumą nesigilindamas į pagrindinę prievolę ir nenagrinėdamas jos galiojimo, įvykdymo laipsnio ir kitų aplinkybių, nes garantas atsako nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Bankas gynėsi argumentuodamas, jog garantija buvo išduota visai kitai prievolei užtikrinti, o ikisutartinius dokumentus (prašymus dėl garantijos išdavimo, sutarčių derinimo ir kt. dokumentus), kuriais kreditorius siekė įrodyti klaidos faktą, atsisakė pateikti motyvuodamas konfidencialumu.

Nors Lietuvos apeliacinis teismas priėmė kreditoriui palankų sprendimą ir banko atsisakymą pateikti informaciją aiškino banko nenaudai, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu kreditoriaus ieškinys buvo atmestas. Aukščiausiojo Teismo nuomone, įstatymai nenustato pareigos banko garantijoje nurodyti prievolę, už kurią bankas įsipareigoja atsakyti, ir jos teisinį pagrindą, tačiau ir nedraudžia šalims susitarti bei garantijoje nurodyti tokią prievolę ir jos teisinį pagrindą. Tai reiškia, kad bankas (garantas) ir skolininkas laisvi susitarti ir garantijoje nurodyti ne tik garantijos ribas, bet ir prievolę, už kurią bankas prisiima atsakomybę, jos atsiradimo teisinį pagrindą. Taigi aplinkybė, jog šalys tiesiogiai garantijoje nurodė prievolę, leido bankui tikrinti, ar kreditoriaus prašymas yra susijęs su nurodyta prievole ir ar atitinka tokios prievolės rekvizitus.

Analizuodamas šalių argumentus, kuriais buvo aiškinamos aplinkybės dėl skirtingų sutarties datų, Teismas konstatavo, kad įrodymai, jog sutartis buvo sudaryta kreditoriaus nurodytą datą, nepaneigia galimybės, jog tarp šalių galėjo būti sudaryta ir kita sutartis, už kurią ir buvo garantuota banko išduota garantija. Banko atsisakymas pateikti garantijos išdavimui teiktus prašymus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo pripažintas pagrįstu ir nepalankios prezumpcijos taisyklė banko atžvilgiu nebuvo pritaikyta.

Ši Aukščiausiojo Teismo praktika turėtų atkreipti verslo subjektų dėmesį į detales sudarinėjant kelis susijusius sandorius, atidžiau rengti dokumentus, sutarčių tekstus, derinti juos su paraleliai pasirašomais susitarimais, po sandorio pasirašymo peržvelgti visą sandorio dokumentaciją ir bet kokius vėliau įvykusius pakeitimus tinkamai atspindėti raštu. Aukščiau apžvelgtu atveju kreditorius, elgdamasis kaip apdairus verslininkas, turėjo patikslinti jau išduotą garantiją ir jos sąlygas, pakeisti jose nurodytą sutarties sudarymo datą ir taip išvengti nepalankaus teismo sprendimo.

 

GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas Audrius Žvybas

Straipsnis publikuotas vz.lt


Teisininkai: Audrius Žvybas

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700