Publikacijos

Didesnė investicijų į strateginius sektorius laisvė – ne už kalnų2016-05-03

Dar 2012 metais Europos Komisija išdėstė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas (toliau – Įstatymas) riboja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnyje įtvirtintą laisvą kapitalo judėjimą, kadangi Įstatymu nustatoma procedūra, skirta įvertinti bet kurio potencialaus nacionalinio ar užsienio investuotojo atitiktį nacionalinio saugumo interesams, kai siekiama investuoti į Įstatyme nurodytas strateginės reikšmės ar nacionalinio saugumo požiūriu svarbias bendroves. Dar daugiau - 2014 metais aukščiau minėta procedūra buvo išplėsta ir šiuo metu taikoma investuojant ne tik į konkrečiai nurodytas bendroves, bet ir į tam tikrus strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius ūkio sektorius, tokius kaip energetika, finansai ir kreditas, transportas ir informacinės technologijos.

Šis apribojimas reiškia, kad norint įsigyti šiuose sektoriuose veikiančios Lietuvos įmonės akcijų reikia kreiptis į Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisiją (toliau – Komisija) dėl potencialaus investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams ir gauti atitinkamą patvirtinimą. Lyg to būtų maža, nesant visiško aiškumo šiuo klausimu, galima būtų rasti argumentų, kodėl net ir įsigyjant motininės užsienio bendrovės akcijų, kurios dukterinė įmonė ar filialas Lietuvoje veikia strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje, privaloma atlikti potencialaus investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo procedūrą.

Visi šie barjerai labai nemalonūs potencialiems investuotojams – juk bet kokiu atveju neretai jų tinkamumą ir patikimumą vertina atitinkamus ūkio sektorius reguliuojančios institucijos (pvz. Lietuvos bankas, kai investuojama į finansų sektoriuje veikiantį subjektą).

Taigi, visa investavimo į strateginius ūkio sektorius „bendruomenė“, įskaitant potencialius investuotojus, bei jų konsultantus, turėtų apsidžiaugti: nuo 2013 m. rugsėjo dirbant už Įstatymo pakeitimo projekto parengimą atsakingai darbo grupei, dienos šviesą išvydo, Seime užregistruotas ir kelią priėmimo link valdžios koridoriuose pamažu skinasi esamą situaciją bent šiek tiek koreguojantis Įstatymo pakeitimo projektas - jo išdėstymas nauja redakcija. Siūlomas taip pat Įstatymo pavadinimo pakeitimas į „Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą“. Viena svarbiausių siūlomų investuotojams aktualių naujovių – kad pagal bendrą taisyklę nebebūtų atliekama ilgalaikę veiklą vykdančių, atitinkamoje srityje patyrusių, Lietuvoje, kitoje ES Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO ir EBPO valstybėse įsteigtų investuotojų patikra dėl jų atitikties nacionalinio saugumo interesams.

Tokius pokyčius pirmiausia lemia tai, kad tokie investuotojai, atsižvelgiant į jų bei juos kontroliuojančių subjektų įsteigimo vietą, laikytini nekeliančiais grėsmės nacionaliniam saugumui. Visgi, pagal paskutinį prieinamą Įstatymo pakeitimo projekto variantą, nėra nurodoma, kas konkrečiai būtų laikoma „ilgalaike veikla“ ar „patirties atitinkamoje srityje turėjimu“. Dar daugiau, nenurodoma ir kas būtų laikoma tokio investuotojo „sąsajumu“ su trečiąja valstybe (nepriklausančia minėtoms organizacijoms) ar išorės rizikos veiksniais, pavojais ar grėsmėmis nacionalinio saugumo interesams, kuriems kylant patikra dėl tokio investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vis dėlto galėtų būti atliekama. Tikėtina, kad, kalbant apie „išorės rizikos veiksnių, pavojų ar grėsmių nacionalinio saugumo interesams“ identifikavimą, tektų vadovautis Nacionalinio saugumo strategijoje įvardintu atitinkamu sąrašu.

Be to, pažymėtina, kad Įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad investuotojui planuojant vykdyti arba vykdant veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje, jo patikra būtų atliekama, tik jei dėl to kreiptųsi viena iš Įstatymo pakeitimo projekte nurodytų valstybės institucijų ir nurodytų turinti pagrįstų duomenų, leidžiančių spręsti, kad investuotojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi investuojant į nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbų ūkio sektorių, kai nebūtų investuojama į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbią įmonę arba apsaugos zoną, patikros procedūra nebūtų taikoma, kol dėl to nesikreiptų atitinkama institucija. Sulaukus tokio kreipimosi Komisija (kuri, priėmus Įstatymo pakeitimo projektą, vadinsis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija) patikrą atliktų įprasta tvarka, lyg būtų investuojama į nacionaliniam saugumui svarbią įmonę.

Apibendrinant pažymėtina, jog nors Įstatymo pakeitimo projektas numato nemažai naujovių, o iki jo priėmimo ir įsigaliojimo dar laukia ilgas kelias, iš esmės galima teigti, kad jis turės teigiamą įtaką, padidins Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams ir sumažins galvos skausmo visiems, bandantiems pritraukti investicijų į Lietuvą, kadangi tikrai nėra malonu pranešti potencialiam investuotojui, kad, norint investuoti Lietuvoje, dar reikės atskirai kompetentingai institucijai įrodinėti, kad nekeliama grėsmės nacionalinio saugumo interesams, kas reikalauja tiek papildomų laiko, tiek žmogiškųjų resursų.  

Autorius: GLIMSTEDT teisininkas Sebastian Okinczyc

Straipsnis publikuotas vz.lt

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700