Publikacijos

Informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų atsakomybės pagrindai ir ribos

Advokatų kontoros GLIMSTEDT teisininkas, advokatas Dainius Burdulis
Visuomenės informavimo procesas su kiekviena diena darosi vis intensyvesnis. Žiniasklaidos
priemonės, dalyvaudamos šiame procese, be savo pagrindinio tikslo ir profesinės pareigos – perduoti
objektyvią ir visuomeniškai naudingą informaciją – organizavimo yra priverstos priimti ir įveikti su
konkurencija susijusius iššūkius. Šių dviejų faktorių sąveika, be abejonės, sąlygoja informacijos
skleidimo būdo, stiliaus keitimąsi.
Visuomenės informavimo procese dalyvaujantys viešosios informacijos skleidėjai aktyviai naudojasi
ir informavimo elektroninėje erdvėje technologijų suteikiamomis galimybėmis – tinklaraščių,
skelbimų, komentarų skilčių kūrimu ir viešos informacijos perdavimu per šias priemones.
Viešosios informacijos skleidėjų elektroninėje erdvėje statuso įvertinimas teisiniu požiūriu yra labai
svarbus, kadangi nuo tokio vertinimo priklauso ir jų veiklos priskyrimas vienai ar kitai reguliuojamai
sričiai. Nuo to priklauso ir viešosios informacijos skleidėjų atsakomybės už savo veiksmus pagrindai
ir ribos.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad asmeniui, kuris nėra viešai paskleistos informacijos autorius, o
tik teikia galimybės tretiesiems asmenims tokią informaciją patalpinti elektroninėje erdvėje
paslaugą, t. y. informacinės visuomenės paslaugų tarpiniam teikėjui, nekyla teisinė atsakomybė
prieš asmenis, apie kuriuos yra paskleista informacija. Tačiau Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės
aktuose yra nustatytos informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo teisės ir pareigos, o jų
netinkamas realizavimas užtraukia tokiam tiekėjui teisinę atsakomybę.
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos teismuose yra išnagrinėta nemažai civilinių bylų, kuriose
buvo sprendžiami informacijos skleidėjų atsakomybės dėl neteisėtos informacijos patalpinimo ir jos
sukeltų pasekmių klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas ir
atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, apytikriai nuo 2011 m. formuoja
nuoseklią praktiką dėl viešosios informacijos skleidėjų teisinės atsakomybės pagrindų ir jos taikymo
sąlygų.
Pagrindiniai teisės aktai, kurie yra taikomi sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų
teikėjo atsakomybės ir jos taikymo išimčių yra Visuomenės informavimo įstatymas ir Informacinės
visuomenės paslaugų įstatymas. Pastarojo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama 2000 m.
birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės
visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės
komercijos direktyva).
Išimtys, taikytinos atitinkamų informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybei, yra
nustatytos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose, kurių nuostatos
įgyvendina Elektroninės komercijos direktyvą. Šios išimtys gali būti taikomos sprendžiant dėl
informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų (tokių, kurių vaidmuo neutralus, o veiksmai yra
tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jie neturi žinių apie saugomus duomenis
arba jų nekontroliuoja) atsakomybės už neteisėtos informacijos paskleidimą.
Nežiūrint nurodytų išimčių taikymo, asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir
(ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti
paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės
visuomenės paslaugas.
Tinkamas atsakovas byloje dėl neteisėtos informacijos pašalinimo yra informacinės visuomenės
paslaugų, kuriomis naudojantis paskleista neteisėta informacija, teikėjas.
Informacinės visuomenės paslaugų teikėjo statusas (tarpinis teikėjas ar ne) neturi reikšmės
sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją tenkinimo sąlygų. Taip pat neturi
reikšmės, kas yra informacijos autorius ar šaltinis, kokia jo nuomonė dėl reikalavimo pašalinti
informaciją, nes tokiu atveju sprendžiama tik dėl neteisėtų veiksmų (neteisėtos informacijos viešo
skelbimo) nutraukimo.
Tačiau tai, ar informacinės visuomenės paslaugų teikėjas yra tarpinis ar ne, turi reikšmės
sprendžiant dėl jam taikytinos civilinės atsakomybės.
Pažymėtina tai, kad reikalavimas pašalinti saugomą (skelbiamą) neteisėtą informaciją yra
savarankiškas reikalavimo taikyti deliktinę civilinę atsakomybę atžvilgiu, jo tenkinimas nepriklauso
nuo civilinės atsakomybės informacinės visuomenės paslaugų teikėjui (ne)taikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 13 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012, išaiškino, kad tuo
atveju, kai teisme pareiškiamas reikalavimas pašalinti iš tinklalapio (panaikinti galimybę pasiekti)
neteisėtą (neskelbtiną) informaciją, vertintinas prašomos pašalinti informacijos turinys, tokios
informacijos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai, nes būtent tai yra tokio reikalavimo
pagrindas. O civilinė atsakomybė informacinės visuomenės paslaugų teikėjui už neteisėtos
informacijos saugojimą ir paskleidimą gali būti taikoma tik nustačius visas būtinas civilinės
atsakomybės taikymo sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp jų bei paslaugų teikėjo
kaltę, be to, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla neatitinka Informacinės visuomenės
paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose nustatytų išimčių, kai atsakomybė netaikoma.
Informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas neturi prievolės nei stebėti informaciją, kurią jis
perduoda arba saugo, nei aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.
Tačiau gavęs informaciją apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą ar saugomą neteisėtu būdu įgytą,
sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją, privalo imtis aktyvių veiksmų, kurie nurodyti Galimybės
pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos
apraše, patvirtintame Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881. Asmuo apie pastebėtą
informaciją, kurią, jo manymu, pagal Visuomenės informavimo įstatymą draudžiama skelbti, platinti
ar skleisti, gali informuoti paslaugos teikėją, kuris saugo minėtą informaciją, pateikdamas paslaugos
teikėjui pranešimą, atitinkanti nurodytus reikalavimus.
Paslaugos tarpinis teikėjas tokiu atveju turi nusiųsti paslaugos gavėjui, kurio prašymu saugo
minėtame pranešime nurodytą numanomai neteisėtą informaciją, prašymą pagrįsti paskelbtą
informaciją. Paslaugos teikėjas, gavęs paslaugos gavėjo atsakymą, turi įvertinti ir nustatyti, ar
atsakyme nurodyti argumentai yra pagrįsti. Jeigu paslaugos teikėjas suabejoja paslaugos gavėjo
atsakyme nurodytų argumentų pagrįstumu, jis gali kreiptis į kompetentingą instituciją, prašydamas
nustatyti, ar paslaugos gavėjo pateiktame atsakyme nurodyti argumentai pagrįsti.
Jeigu paslaugos teikėjas negauna paslaugos gavėjo atsakymo arba nustato, kad paslaugos gavėjo
atsakyme nurodyti argumentai nepagrįsti, jis turi panaikinti galimybę pasiekti neteisėtą informaciją.
Paslaugos tarpinio teikėjo pasyvus elgesys gavus suinteresuoto asmens pranešimą apie paslaugos
teikėjo saugomą neteisėtą informaciją gali būti pagrindas jam taikyti teisinę atsakomybę už
neteisėtos informacijos paskleidimą. Tai, kad paslaugos teikėjas gali būti nekompetentingas įvertinti
saugomą informaciją neteisėtumo aspektu arba jo manymas, kad suinteresuoto asmens pranešimas
nėra pakankamai informatyvus, savaime nėra pagrindas jam elgtis pasyviai. Teisingumo Teismas
2011 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje L‘Oréal SA v. eBay Inc., bylos Nr. C-324/09, Rink.
p. I-0000 nurodė, jog „dėl pranešimo gavimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis
Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad
pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis
dėlto toks pranešimas paprastai yra elementas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti
vertindamas, ar, atsižvelgiant į taip operatoriui perduotą informaciją, jis realiai žinojo apie faktus ir
aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą“.
Taigi, sprendimą dėl galimybės pasiekti informaciją, nurodytą suinteresuoto asmens pranešime,
apribojimo turi priimti paslaugos teikėjas. Teismui nustačius, kad tokia informacija atitinka
neteisėtos (neskelbtinos) informacijos apibūdinimą, paslaugos tarpinio teikėjo veiksmų ar
neveikimo, gavus suinteresuoto asmens pranešimą, įvertinimas įgyja didelę reikšmę, nes nuo to gali
priklausyti civilinės atsakomybės už neteisėtos informacijos paskleidimą jam taikymas tuo atveju,
jei būtų reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 27 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-49/2013 yra išaiškinta dėl teisinių informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjų
atsakomybės pagrindų. Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata,
kad informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjai už informacinės visuomenės informavimo
priemonių turinį atsako Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo nustatytomis sąlygomis ir
tvarka. Šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad paslaugų teikėjai ir kiti asmenys, pažeidę šio
įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Informacijos, kurią skleisti yra
draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinys apibrėžtas Visuomenės informavimo
įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje. Tokios informacijos platinimas reiškia Visuomenės informavimo
įstatymo pažeidimą. Šio įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo
pažeidimų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Asmens garbę ir orumą žeminančias žinias
paskleidusių asmenų atsakomybė nustatyta Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje. Informacinės
visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas, sužinojęs apie saugomą neteisėtą informaciją ir jos
nepašalinęs, t. y. neįvykdęs Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo reikalavimų, prisideda prie
tokios informacijos skleidimo, todėl jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė Civilinio kodekso 2.24
straipsnio pagrindu už turtinių ir asmeninių neturtinių teisių pažeidimą.

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700