Publikacijos

Dainius Burdulis: Informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų atsakomybės pagrindai ir ribos2013-05-31

Visuomenės informavimo procesas su kiekviena diena darosi vis intensyvesnis. Žiniasklaidos priemonės, dalyvaudamos šiame procese, be savo pagrindinio tikslo ir profesinės pareigos – perduoti objektyvią ir visuomeniškai naudingą informaciją – organizavimo yra priverstos priimti ir įveikti su konkurencija susijusius iššūkius. Šių dviejų faktorių sąveika, be abejonės, sąlygoja informacijos skleidimo būdo, stiliaus keitimąsi.

Visuomenės informavimo procese dalyvaujantys viešosios informacijos skleidėjai aktyviai naudojasi ir informavimo elektroninėje erdvėje technologijų suteikiamomis galimybėmis – tinklaraščių, skelbimų, komentarų skilčių kūrimu ir viešos informacijos perdavimu per šias priemones.

Viešosios informacijos skleidėjų elektroninėje erdvėje statuso įvertinimas teisiniu požiūriu yra labai svarbus, kadangi nuo tokio vertinimo priklauso ir jų veiklos priskyrimas vienai ar kitai reguliuojamai sričiai. Nuo to priklauso ir viešosios informacijos skleidėjų atsakomybės už savo veiksmus pagrindai ir ribos.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad asmeniui, kuris nėra viešai paskleistos informacijos autorius, o tik teikia galimybės tretiesiems asmenims tokią informaciją patalpinti elektroninėje erdvėje paslaugą, t. y. informacinės visuomenės paslaugų tarpiniam teikėjui, nekyla teisinė atsakomybė prieš asmenis, apie kuriuos yra paskleista informacija. Tačiau Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatytos informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo teisės ir pareigos, o jų netinkamas realizavimas užtraukia tokiam tiekėjui teisinę atsakomybę.

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos teismuose yra išnagrinėta nemažai civilinių bylų, kuriose buvo sprendžiami informacijos skleidėjų atsakomybės dėl neteisėtos informacijos patalpinimo ir jos sukeltų pasekmių klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas ir atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, apytikriai nuo 2011 m. formuoja nuoseklią praktiką dėl viešosios informacijos skleidėjų teisinės atsakomybės pagrindų ir jos taikymo sąlygų.

Pagrindiniai teisės aktai, kurie yra taikomi sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų teikėjo atsakomybės ir jos taikymo išimčių yra Visuomenės informavimo įstatymas ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas. Pastarojo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

Išimtys, taikytinos atitinkamų informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybei, yra nustatytos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose, kurių nuostatos įgyvendina Elektroninės komercijos direktyvą. Šios išimtys gali būti taikomos sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų (tokių, kurių vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jie neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja) atsakomybės už neteisėtos informacijos paskleidimą.

Nežiūrint nurodytų išimčių taikymo, asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir (ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės visuomenės paslaugas.

Tinkamas atsakovas byloje dėl neteisėtos informacijos pašalinimo yra informacinės visuomenės paslaugų, kuriomis naudojantis paskleista neteisėta informacija, teikėjas.

Informacinės visuomenės paslaugų teikėjo statusas (tarpinis teikėjas ar ne) neturi reikšmės sprendžiant dėl reikalavimo pašalinti neteisėtą informaciją tenkinimo sąlygų. Taip pat neturi reikšmės, kas yra informacijos autorius ar šaltinis, kokia jo nuomonė dėl reikalavimo pašalinti informaciją, nes tokiu atveju sprendžiama tik dėl neteisėtų veiksmų (neteisėtos informacijos viešo skelbimo) nutraukimo.

Tačiau tai, ar informacinės visuomenės paslaugų teikėjas yra tarpinis ar ne, turi reikšmės sprendžiant dėl jam taikytinos civilinės atsakomybės.

Pažymėtina tai, kad reikalavimas pašalinti saugomą (skelbiamą) neteisėtą informaciją yra savarankiškas reikalavimo taikyti deliktinę civilinę atsakomybę atžvilgiu, jo tenkinimas nepriklauso nuo civilinės atsakomybės informacinės visuomenės paslaugų teikėjui (ne)taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012, išaiškino, kad tuo atveju, kai teisme pareiškiamas reikalavimas pašalinti iš tinklalapio (panaikinti galimybę pasiekti) neteisėtą (neskelbtiną) informaciją, vertintinas prašomos pašalinti informacijos turinys, tokios informacijos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai, nes būtent tai yra tokio reikalavimo pagrindas. O civilinė atsakomybė informacinės visuomenės paslaugų teikėjui už neteisėtos informacijos saugojimą ir paskleidimą gali būti taikoma tik nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp jų bei paslaugų teikėjo kaltę, be to, turi būti nustatyta, ar paslaugų teikėjo veikla neatitinka Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12–14 straipsniuose nustatytų išimčių, kai atsakomybė netaikoma.

Informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas neturi prievolės nei stebėti informaciją, kurią jis perduoda arba saugo, nei aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą. Tačiau gavęs informaciją apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą ar saugomą neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją, privalo imtis aktyvių veiksmų, kurie nurodyti Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 881. Asmuo apie pastebėtą informaciją, kurią, jo manymu, pagal Visuomenės informavimo įstatymą draudžiama skelbti, platinti ar skleisti, gali informuoti paslaugos teikėją, kuris saugo minėtą informaciją, pateikdamas paslaugos teikėjui pranešimą, atitinkanti nurodytus reikalavimus.

Paslaugos tarpinis teikėjas tokiu atveju turi nusiųsti paslaugos gavėjui, kurio prašymu saugo minėtame pranešime nurodytą numanomai neteisėtą informaciją, prašymą pagrįsti paskelbtą informaciją. Paslaugos teikėjas, gavęs paslaugos gavėjo atsakymą, turi įvertinti ir nustatyti, ar atsakyme nurodyti argumentai yra pagrįsti. Jeigu paslaugos teikėjas suabejoja paslaugos gavėjo atsakyme nurodytų argumentų pagrįstumu, jis gali kreiptis į kompetentingą instituciją, prašydamas nustatyti, ar paslaugos gavėjo pateiktame atsakyme nurodyti argumentai pagrįsti.

Jeigu paslaugos teikėjas negauna paslaugos gavėjo atsakymo arba nustato, kad paslaugos gavėjo atsakyme nurodyti argumentai nepagrįsti, jis turi panaikinti galimybę pasiekti neteisėtą informaciją.

Paslaugos tarpinio teikėjo pasyvus elgesys gavus suinteresuoto asmens pranešimą apie paslaugos teikėjo saugomą neteisėtą informaciją gali būti pagrindas jam taikyti teisinę atsakomybę už neteisėtos informacijos paskleidimą. Tai, kad paslaugos teikėjas gali būti nekompetentingas įvertinti saugomą informaciją neteisėtumo aspektu arba jo manymas, kad suinteresuoto asmens pranešimas nėra pakankamai informatyvus, savaime nėra pagrindas jam elgtis pasyviai. Teisingumo Teismas 2011 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje L‘Oréal SA v. eBay Inc., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-0000 nurodė, jog „dėl pranešimo gavimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis Direktyvos 2000/31 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis dėlto toks pranešimas paprastai yra elementas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti vertindamas, ar, atsižvelgiant į taip operatoriui perduotą informaciją, jis realiai žinojo apie faktus ir aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą“.

Taigi, sprendimą dėl galimybės pasiekti informaciją, nurodytą suinteresuoto asmens pranešime, apribojimo turi priimti paslaugos teikėjas. Teismui nustačius, kad tokia informacija atitinka neteisėtos (neskelbtinos) informacijos apibūdinimą, paslaugos tarpinio teikėjo veiksmų ar neveikimo, gavus suinteresuoto asmens pranešimą, įvertinimas įgyja didelę reikšmę, nes nuo to gali priklausyti civilinės atsakomybės už neteisėtos informacijos paskleidimą jam taikymas tuo atveju, jei būtų reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2013 yra išaiškinta dėl teisinių informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybės pagrindų. Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad informacinės visuomenės tarpinių paslaugų teikėjai už informacinės visuomenės informavimo priemonių turinį atsako Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad paslaugų teikėjai ir kiti asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinys apibrėžtas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje. Tokios informacijos platinimas reiškia Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą. Šio įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Asmens garbę ir orumą žeminančias žinias paskleidusių asmenų atsakomybė nustatyta Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje. Informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas, sužinojęs apie saugomą neteisėtą informaciją ir jos nepašalinęs, t. y. neįvykdęs Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo reikalavimų, prisideda prie tokios informacijos skleidimo, todėl jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė Civilinio kodekso 2.24 straipsnio pagrindu už turtinių ir asmeninių neturtinių teisių pažeidimą.

 

Autorius: Dainius Burdulis, GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas, advokatas

Straipsnis publikuotas 15min.lt


Teisininkai: Dainius Burdulis

Kontaktai

Jogailos 4, 01116 Vilnius
Telefonas: +370 5 2690 700